Gintaras Januševičius

Gintaras Januševičius (g. 1985 m.) – lietuvių pianistas.

Apie Gintarą Januševičių

• Išties sužėrėjo etiudai: Liszto Campanella ir ypač – Rachmaninovo Etiudas-paveikslas D-dur, op. 39 Nr. 9. Žavesiu ir romantiniu polėkiu tikriausiai grįsta Gintaro Januševičiaus sėkmė publikos akyse. <...> Pasirodymo kulminacija – bravūriška, kupina efektingų perėjimų iš vienos srities į kitą Liszto sonata-fantazija Perskaičius Dantę. Gintaras Januševičius Liszto Koncerte Nr.1 Es-dur parodęs puikią techniką, nuostabų lengvumą plazdenančiuose pirmosios dalies pasažuose bei efektingą bravūriškumą kulminacijose. Januševičiaus skambinamas Lisztas – spalvingas ir lengvabūdiškas salonų liūtas. Lina Navickaitė, Muzikos barai, 2003 m.

• Gintaras buvo pirmasis atsakęs į keturis mano klausimus, kuriuos išsiuntinėjau visiems konkurso dalyviams. Savo užkrečiama šypsena, tuo kone apčiuopiamu džiūgavimu, kad jam teko laimė dalyvauti šiame konkurse, ir nepaprastu brandumu, sklindančiu iš komentarų, išsyk pelnė mano simpatiją. Mane patraukė pačios pirmosios jo skaidrios Haydno Sonatos natos ir pusfinalyje puikiai atlikti Rachmanmovo Etiudai-paveikslai. Jo grotas Mozarto Koncertas A-dur ilgai išliks gyvas mano muzikinėje atmintyje... Lucie Renaud, 2004 m.

• Prisipažinsiu, pravirkau, kai Gintaras Januševičius, švelnaus amžiaus – devyniolikos metų, keturių mėnesių ir penkiolikos dienų – „vaikis", užgrojo pirmąją Mozarto Koncerto fortepijonui Nr. 23 Adagio fis-moll frazę. Per visą savo gyvenimą Mozartas yra sukūręs vos porą tokių sielvartingų dalių. Ši frazė buvo atlikta nepretenzingai, su smulkiausiais niuansais ir virš klavišų šokančiais pirštais. Jokio paslėpto motyvo, jokio sentimentalumo, tik sicilianos judėjimas ir muzikos gelmė. Grojimas buvo sklidinas Mozarto dvasios, meno magijos ir paties Gintaro Januševičiaus išminties. Nežinau, ar įmanoma laimėti konkursą finale grojant Mozarto koncertą. „Būčiau galėjęs pasirinkti Liszto koncertą, bet Mozarto kūrinyje visko daugiau – jame yra viskas", – prisipažino jaunasis lietuvis vieną vėlų vakarą. Galbūt jo žodžiai skamba pernelyg paprastai, bet tuo viskas ir pasakyta. Jeigu to neužtenka įsitikinti, kad šis menininkas yra ypatingas, tai koks nors kitas dalykas būtinai įtikins. Nesvarbu, koks. Nes Gintaras Januševičius sklendžia tarytum albatrosas. Jo pasirodymai pusfinalyje ir finale man suteikė retų nušvitimo akimirkų. Jie iškrinta iš bendro konkurso konteksto (puristams galiu pasakyti, kad trečiosios dalies dešinės rankos partijoje triskart truputį užkliūta), nes jų neįmanoma priskirti kokiai nors kategorijai ar įvertinti balais. Visuotinio dėmesio centre Januševičius atsidūrė po pasirodymo pusfinalyje, kur jis „apsireiškė" tarsi būtybė iš kito pasaulio, atlikdamas Rachmaninovo Etiudus-paveikslus, op. 39. Mozarto koncertas nėra kūrinys, kurio galėjai laukti iš tokio ryškaus temperamento atlikėjo. Bet būtent jame, kitaip nei tikėjomės, atsiskleidė visa talento pilnatvė. Mes stebėjome, kaip jis geba suvaldyti, išaukštinti Mozarto muziką. Mes matėme, kaip, jam nė karto nepakylant virš forte, klavišai po jo pirštais sušvinta tūkstančiais įvairiausių atspalvių. Mes regėjome, kaip jis, tiesus it styga, guviai pliekia ritmus, judėdamas pirmyn su meistrui deramu paprastumu ir jaunam vyrui būdinga energija Tuo niekada nesinaudojama dėl efekto, o kairė ranka niekada nesiekia pranokti dešinės. Januševičius pasirinko patį neefektingiausią koncertą ir sugrojo jį pačia neefektingiausia maniera, spinduliuojančia lengvų it plunksna štrichų žaisme. Christophe Huss, Classics Today, 2004 m.

• Gintaras savo interpretacinius sumanymus realizuoja paprastai, bet giliai, išvengdamas nereikalingų “saldinimų”ir paviršutinės melancholijos. Ypatingų techninių sudėtingumų ir virtuoziškumų išsiskyrė žymaus rusų pianisto ir dirigento M.Pletniovo aranžuota P.Čaikovskio baleto “Spragtukas” muzika. <...> Anot paties Gintaro, šis ciklas – tarsi grįžimas mintimis į vaikystės pasakų pasaulį. Dar pridurčiau – labai aukštai pakėlus pianizmo kartelę... Tomas Bakučionis, Muzikos barai, 2004 m.

• Gintaras – ne tik talentingas, bet ir fanatiškas”. Jurgis Bialobžeskis, Muzikos barai, 2004 m.

• Su neslepiamu susidomėjimu klausytojai laukė jauno, talentingo pianisto Gintaro Januševičiaus pasirodymo, paskambinusio W. A. Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 21 C-dur. Klausantis <...> pianisto skambinimo, galėjai žavėtis išgrynintu, tobulu pianizmu, sutaurintu nuoširdaus jausmo. G. Januševičius įprasmino kiekvieną garsą aristokratišku paprastumu, jo muzikavimas tiesiog kėlė nuostabą, klausantis subalansuotų štrichų, tikslios ir taupios pedalizacijos. Atrodė, pianistas jaučiasi visiškai laisvai, improvizuodamas spalvų ir emocinių niuansų lygmenyje. W. A. Mozarto Koncerto trečioje dalyje sužėrėjo muziko išpuoselėta technika, žaibiškas dinamikos bangavimas, spalvų turtingumas. Asta Linkevičiūtė, Muzikos barai, 2005 m.

• Tuos du vakarus su Nacionaliniu simfoniniu orkestru Ketvirtojo koncerto fortepijonui ir orkestrui (Symphonie concertante) solistas buvo Gintaras Januševičius. Puikiai įvaldęs šiuolaikiniams virtuozams būdingą techniką, jis nė akimirkos neskyrė tam, kad ją pademonstruotų kaip dabartiniuose tarptautiniuose konkursuose itin vertinamą privalumą. Įtrauktas originalios, spalvingos muzikos, pianistas kalbėte kalbėjosi su orkestru, nenustygdamas jungėsi į išgirstamus atsakymus (arba klausimus), sudarydamas darnų ir kaip reta ryškų ansamblį su dirigentu, su paskirais instrumentininkais ir jų grupėmis, irgi be išlygų tam kūriniui pasišventusiais. Mintyse tebeskamba tarsi apčiuopiamai materialūs, pulsuojantys fortepijono garsų reljefai ir Roberto Šerveniko jautriai įprasminami, mikroniniu tikslumu "pasveriami" orkestro garsai. Tik muzikos sužavėti interpretatoriai pakyla iki tokio meninio lygmens. Edmundas Gedgaudas, Literatūra ir menas, 2005 m.

• Pianistas Gintaras Januševičius <...> pakiliai paskambino F.Liszto „Ispaniškąją rapsodiją“. Šis pasirodymas neabejotinai tapo viso vakaro kulminacija. Jaunasis muzikas grojo virtuoziškai, įkvėptai, kaip žymusis J.S.Bacho klavyrinių kūrinių interpretatorius Glennas Gouldas lūpomis artikuliuodamas, nelyginant išdainuodamas lyrines kūrinio frazes. Osvaldas Grinius, www.kamane.lt, 2006 m.

• Pianisto individualybė išsiskyrė macujevišku masyvumu. Atliekant J. S. Bacho Preliudą ir fugą cis-moll iš GTK II tomo, išryškėjo gražus tušė, aiški dramaturgija. Ludwigo van Beethoveno Sonatos Nr. 21 C-dur interpretacija patraukė tiksliai perteiktu turiniu, natūraliu muzikavimu, puikia technika. Lėtoji dalis muzikuota jau visai brandžiai. Trečioje dalyje piano vietos buvo gražios, atliktos ramiai, užbaigtai, be įtampos. Kūrinys yra gerai „įgrotas“ ir apmąstytas, jo interpretacijai būdinga subtili garsų paletė, vientisumas, laisvai įveikiamos techniškai sudėtingos vietos. Reprizoje girdėjome įstabius skambesius. Tad „Aurora“ sušvytėjo kaip neabejotinas perlas pianisto repertuare. Klausydamiesi F.Chopino ir Aleksandro Skriabino etiudų, gėrėjomės itin skambiu, švelniu tonu. Skambindamas Juliaus Andrejevo pjesę „Lemtis“, pianistas gerai paruošė kulminaciją, sukūrė įspūdingą kontrastą su kraštinėmis dalimis. Rachmaninovo Preliudą B-dur, op. 23/2 jis paskambino visiškai švariai (turint galvoje kūrinio specifiką, bet ne patį atlikėją, kurio skambinimas visuose turuose buvo stabilus). Na ir, žinoma, Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėliai“, tapę antrojo turo kulminacija, buvo atlikti su tikra filosofine kibirkštėle. Daiva Tamošaitytė, Literatūra ir menas 2007 m.

• Pianistas Gintaras Januševičius ne tik pasirodė kaip patikimas, į kiekvieną tempinį bei dinaminį niunsą jautriai ir greitai reaguojantis dainininkų partneris, bet ir kaip savo "amato" didmeistris. Daugiakaratis, aukščiausios rūšies technika bei idėjomis apdovanotas pianistas prisijungė prie dainininkų tik vėlyvą koncerto dienos popietę. Kaip solistas jis sužibėjo apkeriančiu Frederiko Šopeno Skerco Nr.1, <...> kurio išorinių dalių virtuozišką furioziškumą vidinėje dalyje pakeitė jautrus fortepijono dainavimas. Ernst Wilhelm Holländer, Dewezet 2010 m.