Liutauras Degėsys

Liutauras Degėsys – filosofas, poetas.

Kultūros komentarai

Kai dabar labai gerbiamas valdžios vyras jaunystėje imdavo itališką dainą, nutylėdavo muzikos autorių, padirbdavo lietuviškus žodžius, ir per visą Lietuvą, per "trijų servetėlių kanalą" traukdavo ne "O vita, o vita mia", bet – "Mes vyrai". <...> Kaip tas padirbinėjimas palietė klausytojų galvas, jų muzikinį skonį?
O paskui jau kiti, pagal tuos aprašymus ir neegzistavusių statinių brėžinius atstatinėdavo istorijos paminklus. Kiek nebuvusių pilių dar galima atstatyti?
Kaip žinia, didžiausias pinigų padirbinėtojas yra valstybė.
Jei turite keletą prieš porą metų įsigytų šimtinių, reiktų pasiimti flomasterį ir ištaisyti jos nominalą. Vietoj 100 parašyti 80, o gal net ir 60, kad žinotumėte, kiek iš tikrųjų turite pinigų. Nes banknote tai parašyta 100, bet infliacija nepastebimai nukramtė banknotą.
Kas verčia juos visus gyventi ir džiaugtis, ir tikėti švenčių stebuklais? Kas kviečia juos keistis ir laisvėti? Kaip jie sugeba gyventi, kai valdžia visą gyvenimą tik ir siūlo atidėti gyvenimą, susiveržti, pasiaukoti, dar negyventi? Valdžia, kuri visą laiką sako, kad bus blogiau.
Valdžia kaip kirpėjas, kuris kiekvieną sykį stebisi: ir kas paskutinį kartą taip blogai jus apkirpo?
Laisvas ir suprantantis žmogus yra didžiausia visuomenės vertybė.
Ar galima žmogų išlaisvinti prieš jo paties valią? Ar galima žmogų priversti norėti daugiau? Ko trūksta, jei nieko netrūksta? Ir atvirkščiai – kai trūksta, ar trūksta tik tiek nedaug?
Ar ekonomistai skaičiuoja ekonominį efektą, kuris atsiranda dėl to, kad jie gąsdina arba ramina kalbėdami laidotuvių terminologija: <...> "ekonomika merdėja, gal prisikels".
Kokiose anoniminių santykių akistatose gyvenama! Kokiose beviltiškose elgesio schemose ir konstrukcijose yra panardintas kasdieninis žmogus. Jis gyvena daugiaaukščiuose blokiniuose namuose, kuriuose niekas vienas kito nepažįsta, jis paskendęs nežmogiškuose darbuose, iš kurių darbo laikui taip ir sprunka neatsigręždamas, įpratęs dirbti be meilės – todėl, kad reikia. <...> Net ir šeimoje jis atlieka kažkokias beviltiškas pareigas.
Kaip žmogus ir išlaiko bent kokį nors tapatumą su savimi, visą dieną perjunginėdamas vaidmenų mygtukus? <...> Kaip vakare jis atsirenka, kuris iš tų personažų yra vis dar jis? Kur jau jis pats, o kur ne jis?
Ir tada tu matai, kad nedrįsti savęs valdyti taip kaip norėtum, kad nedrįsti ir apsirengti, ir pasielgti, ir pagalvoti kitaip. Nedrįsti, nes klausi savęs: ką žmonės pasakys?
Nereguliuok, nekontroliuok kitų, gal ir jie pripažins tau teisę būti savimi? <...> Pasistenk nepriklausyti nuo dalykų, kurie nuo tavęs nepriklauso.
Kaip dažnai pasisekimas yra tik kitų nuomonė apie sėkmę. O kad tau sekasi, gali reikšti, kad tu tik stengiesi atitikti ir atitinki kažkokį visuomeninį sėkmės standartą. Kai tau pačiam sėkmės atveju kažkodėl visai nelinksma, pasižiūrėk, kas yra sėkmė tavo paties akimis.
Nepriklausyk nuo dalykų, kurie nuo tavęs nepriklauso, priklausyk sau, neatiduok savęs, nes tu esi vienintelis vertingas dalykas, kurį tu turi, ir galimas dalykas, kad visi taip ir stengiasi tave iš tavęs atimti mainais už pripažinimą, pinigus ir garbę. Pasilik nors mažytę dalelę savęs.
Senatvė, tai yra liga, kuria dažniausiai susergama jaunystėje.
Norint treniruoti valią, reikia turėti valios užugdyti valią, norint lavinti vaizduotę, reikia turėti vaizduotę, kad galėtum įsivaizduoti, kas bus, jei neturėsi vaizduotės, ir jau visai žiauriai – norint lavinti protą reikia turėti proto.
Jeigu jums atrodo, kad trūksta valios ir turite noro stiprinti valią, vadinasi, turite valios, jei matote, kad jums trūksta vaizduotės, vaizduotė tikrai yra, jei manote, kad dar galite išprotėti, tai dar neišprotėjote, nes jei viskas gerai ir nieko netrūksta labai gali būti, kad jau.
Visuose vadovėliuose ir švietimo įstaigose tik ir mokoma: žiūrėkite į kitus kūnus, žiūrėkite į augalus ir gyvūnus<...> nagrinėkite papročius, tradicijas, likimus, galų gale galite netgi pakelti akis į žvaigždes. Tik neprisiminkite savęs.
Drovumas išryškėja kaip principas – kiekvienas žmogus turi teisę į privatumą, intymumą, turi teisę nežinoti ir nekalbėti to, ko nenori kalbėti, ir reikalauti, kad ir jam nekalbėtų kai kurių dalykų.
Baisu net pagalvoti, kaip šiek tiek drovumo pakeistų ne tik mūsų literatūrą, bet ir politiką, žiniasklaidą, o gal net ir visą gyvenimą. Taigi: kada paskutinį kartą matei iš drovumo paraudusį žmogų?