Justinas Marcinkevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
4 eilutė:
# Jei [[žmogus|žmonės]] nebūtų saulėmis, ką reikštų viena [[saulė]] aukštai danguje.
# Kada nors [[knyga|knygos]] atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo gi mes ginamės nuo [[tamsa|tamsos]] ir [[smurtas|smurto]] žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.
# Kas ta mūsų taip dažnai linksniuojama žmogaus [[širdis]]? Ar ne [[praraja]], į kurią bijome ar nemokame atvirai ir tiesiai pažvelgti, o tuo labiau parodyti ją kitam? Vieniša, vieniša savo [[dorybė]]m ir [[yda|ydom]]. - ''Dienoraštis be datų''.
# Ką tai reiškia „[[gyvenimo prasmė]]“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu [[darbas|darbu]], priimtinu, naudingu, reikalingu [[visuomenė|visuomenei]], aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą.
# [[Kuklumas]], kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus [[kultūra|kultūrą]], [[inteligentiškumas|inteligentiškumą]], [[talentas|talentą]] ir, žinoma [[pagarba|pagarbą]] kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.
15 eilutė:
# Ryškiausias [[vaikystė]]s prisiminimas - sunkios tėvo rankos, raikančios [[duona|duoną]] prie stalo. Šis vaizdas persekioja mane visą laiką, ir dabar aš manau, kad jame tarsi sukaupta visa žmogaus [[gyvenimo prasmė]]: išdalinti save, atiduoti šilumą, džiaugsmą, meilę, mintis ir visa, ką turi savyje - atiduoti visiems. Toks yra kiekvieno [[žmogus|žmogaus]] pašaukimas.
# Savyje reikia nuolat ugdyti [[kritika|kritiką]]. Ji atsiranda iš nuolatinio priešinimosi sau.
# [[Tėvynė|Tėvyne]], tu mano tėvyne,/ Su kuo ir prieš ką tu eini?/ Kodėl tu draskai man krūtinę/ Ir ko tu taip ieškai many?
# Suprasti [[žmogus|žmogų]], padėti jam pažinti save, pažadinti tą galią, kuri slypi jame, o svarbiausia - [[meilė|meilę]] ir [[pagarba|pagarbą]] į save panašiam,- toks būtų bendriausiais žodžiais mūsų [[uždavinys]].
# Suprasti [[žmogus|žmogų]]! Tai be galo daug, beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save - suprasti kitą, suprasti kitą - suprasti save. - ''Dienoraštis be datų''.
# [[Tėvynė|Tėvyne]], tu mano tėvyne,/ Su kuo ir prieš ką tu eini?/ Kodėl tu draskai man krūtinę/ Ir ko tu taip ieškai many?
 
# Visa ko [[pradžia]], man atrodo, yra ten, toli [[vaikystė]]je, kur [[žmogus]] pirmą kartą supranta, kad [[pasaulis|pasaulyje]] jis gyvena ne vienas, kad jo [[rankos]], ir [[širdis]] privalo ką nors pridengti nuo [[skausmas|skausmo]], [[prievarta|prievartos]], [[melas|melo]], kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia [[pareiga]].
# Visi [[džiaugsmas|džiaugsmų]] [[veidas|veidai]]panašūs vienas į kitą. [[Skausmas|Skausmų]] veidai skirtingi. O [[laimė]] apskritai neturi veido.
# Visada žemėje per mažai gerų [[žodis|žodžių]] - [[meilė|meilės]], [[tiesa|tiesos]] ir [[dėkingumas|dėkingumo]] žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname [[abejingumas|abejingi]] pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.
# VisiVisų [[džiaugsmas|džiaugsmų]] [[veidas|veidai]]panašūs vienas į kitą. [[Skausmas|Skausmų]] veidai skirtingi. O [[laimė]] apskritai neturi veido. - ''Dienoraštis be datų''.
# [[Žmogus]] įgyja vertę tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį.
# Žmogaus [[likimas]] iš tikrųjų yra jo dvasios likimas.