Adolfas Dystervegas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Atšaukti 85.255.97.2 (Aptarimas) versiją 13344
Atšaukti 85.255.97.2 (Aptarimas) versiją 13343
1 eilutė:
= [[w:Frydrikas Adolfas Vilhelmas Dystervegas|Friedrich Adolph Wilhelm Diesterweg]] (1790-1866)=
''Vokiečių pedagogas.''
konspektas iš ''N. Konstantinovo, J. Medinskio, M. Šabajevos kn. PEDAGOGIKOS ISTORIJA, p. 83-88''
 
Įžymus vokiečių pedagogas '''Fridrichas Vilhelmas Adolfas Distervegas''' (1790—1866) yra pažangus XIX amžiaus vidurio vokiečių pedagogikos atstovas.
 
 
== Biografija ==
 
Jis gimė Vestfalijoje, nedideliame pramoniniame Zigeno mieste, valdininko teisininko šeimoje. Vidurinėje mokykloje Distervegas, kaip jis pats prisipažino, visam gyvenimui pajuto pasišlykštėjimą dogmatišku mokymu. 1808 metais jis įstojo į Herborno universitetą, kuriame studijavo matematiką, filosofiją ir istoriją, o vėliau persikėlė į Tiubingeno universitetą, kur 1811 metais baigė kursą ir vėliau gavo filosofijos daktaro laipsnį. Studijų metais Distervegas susipažino su Ruso ir Pestalocio pedagoginėmis idėjomis. Lemiamą vaidmenį jo pažangių pedagoginių įsitikinimų susiformavime suvaidino laikotarpis, kai jis dirbo (1813—1818) pavyzdinėje Frankfurto prie Maino mokykloje, kur darbavosi Pestalocio mokiniai ir pasekėjai. Distervegas pasidarė karštas pažangių socialinių-pedagoginių šveicarų pedagogo pažiūrų šalininkas. Jis pasiryžo savo jėgas paskirti liaudies švietimui ir ilgą laiką vadovavo mokytojų seminarijoms (iš pradžių Merse prie Reino, vėliau Berlyne), kurias sugebėjo paversti pavyzdinėmis. Seminarijose Distervegas dėstė pedagogiką, matematiką ir vokiečių kalbą ir tuo pat metu mokytojavo eksperimentinėse pradinėse mokyklose, veikusiose prie tų seminarijų. Vaisingą pedagoginę veiklą Distervegas sėkmingai derino su dideliu literatūriniu ir metodiniu darbu. Išleido „Vadovą vokiečių mokytojams lavintis" (1835). Jame išdėstė savo pažangias pažiūras į bendruosius mokymo uždavinius ir principus, taip pat daugiau kaip dvidešimt matematikos, vokiečių kalbos, geografijos, matematinės geografijos, astronomijos vadovėlių ir vadovų, kurie buvo labai populiarus Vokietijoje ir kitose šalyse.
 
Rusijoje Distervego kūriniai buvo gerai žinomi dar autoriuj gyvam esant. Pavyzdžiui, 1862 metais rusų kalba buvo išleista jo „Elementarinė geometrija", kurią pažangūs pedagogai pripažino geriausiu pradinio geometrijos dėstymo vadovu.
Nuo 1827 metų iki pat mirties Distervegas leido „Reino lapelius auklėjimui ir mokymui". Tame žurnale jis išspausdino daugiau kaip keturis šimtus, straipsnių įvairiausiais pedagogikos klausimais. Distervegas kovojo už tai, kad butų iš esmės pagerintas pradinių mokyklų mokytojų parengimas. Jis labai daug nuveikė vokiečių liaudies mokytojų profesinio susivienijimo labui.
Distervegas karštai protestavo prieš Vokietijoje net nuo XVI amžiaus viešpatavusį konfesinį (tikybinį) mokymą, kai katalikų ir liuteronų vaikai mokėsi atskirose mokyklose. Jis reikalavo, kad bažnyčia liautųsi globojusi mokyklą ir kad šią kontroliuotų ne dvasininkas, o specialistas pedagogas. Drąsūs Distervego pasisakymai sukėlė didžiulį vyriausybės ir vokiečių visuomenės reakcinių sluoksnių nepasitenkinimą.
 
1847 metais Distervegas atleidžiamas iš Berlyno seminarijos direktoriaus pareigų, o 1850 metais, po 1848 metų revoliucijos sutriuškinimo, jis buvo priverstas atsistatydinti. Bet susidoroti su pažangiu pedagogu reakcija vis dėlto neįstengė. Distervegas ir toliau vadovavo vokiečių liaudies, mokytojams, kurie išrinko jį iš pradžių Visos Vokietijos mokytojų sąjungos pirmininku, o vėliau — savo atstovu į Prūsijos deputatų rūmus, Dar būdamas gyvas, Distervegas nusipelnė garbingą „vokiečių mokytojų mokytojo" vardą.
 
Nuo 1851 metų Distervegas greta „Reino lapelių" ėmė leisti dar „Pedagoginius metraščius"; Šiuose leidiniuose jis drąsiai pliekė reakcijos jėgas. Ypač energingai Distervegas ėmė veikti 1854 metais išėjus liūdnai pagarsėjusiems prūsiškiesiems reguliatyvams. Tai buvo reakcingi mokyklų įstatymai, kuriais vyriausybė siekė išstumti iš mokyklos bet kurį laisvamanybės pasireiškimą ir visiškai ją pajungti bažnyčios įtakai. Reguliatyvai smarkiai susiaurino pradinės mokyklos mokinių žinių apimtį ir į pirmąją vietą iškėlė tikybą, kuriai labai daug medžiagos reikėjo mokytis atmintinai. Reguliatyvai taip pat sumažino ir mokytojų seminarijose teikiamų žinių kiekį, kartu labai nusmukdydami mokslinį vokiečių liaudies mokyklos mokytojų pasirengimą.
Distervego pasisakymai prieš reguliatyvus spaudoje ir iš, deputatų rūmų tribūnos susilaukė plataus atgarsio pažangiosios visuomenės sluoksniuose ir privertė vyriausybę 1859 metais iš¬leisti aplinkraštį, gerokai susilpninusį reguliatyvų jėgą. Pažangų visuomeninį-pedagoginį darbą Distervegas dirbo iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Mirė 1866 metais, susirgęs cholera.
Distervegas aktyviai dalyvavo Vokietijoje vykusioje kovoje tarp luominės ir vieningos visuotinės mokyklos šalininkų. Luominės mokyklos šalininkai manė, kad pagal vokiškąją liaudies .švietimo sistemą kiekvienas gyventojų sluoksnis privalo turėti atskirą mokyklą (vargingiausi gyventojai — liaudies mokyklą, biurgeriai—realinę vidurinę, bajorai ir valdininkai — klasikinę gimnaziją). Vieningos mokyklos šalininkai — prie jų priklausė ir Distervegas — reikalavo sukurti mokyklą, vienodai prieinamą visiems vaikams.
 
Auklėjimo esmė, jo tikslai ir pagrindiniai principai. Disterve¬gas gynė bendražmogiško auklėjimo idėją, kuria remdamasis jis kovojo prieš luominį ir šovinistinį požiūrį į pedagoginių problemų sprendimą. Mokyklos uždavinys, jo nuomone, yra išauklėti humaniškus žmones ir sąmoningus piliečius. Meilė žmonijai ir savo liaudžiai žmonėse turi stiprėti glaudžioje vienybėje. Svarbiausiu auklėjimo principu Distervegas, sekdamas Pestalociu, laikė prigimties atitikimą. Prigimtį atitinkantis auklėjimas, kaip jį supranta Distervegas—tai žmogaus natūralaus vystymosi sekimas, atsižvelgimas į mokinio amžiaus ir individualias savybes. Distervegas ragino mokytojus, atidžiai studijuoti vaiko dėmesio, atminties, mąstymo savitumą; psichologiją jis laikė „mokslo apie auklėjimą pagrindu".
 
Didelis Distervego nuopelnas yra tai, kad į pedagoginę patirtį jis žiūrėjo kaip į pedagogikos vystymosi šaltinį. Jis nurodė, jog, būtina studijuoti vaikų auklėjimo praktiką ir pedagoginio darbo meistrų veikalus. Papildydamas prigimties atitikimo principą, Distervegas reikalavo, kad auklėjimas atitiktų kultūrą. Idealistinis žmogaus prigimties ir paties istorinio vystymosi eigos traktavimas sukliudė Distervegui visiškai suprasti socialinę auklėjimo esmę. Bet svarbu tai, kad jis nutolo nuo individualistinio prigimtį atitinkančio principo aiškinimo, kuris buvo būdingas Ruso, ir pabrėžė, jog būtina užmegzti glaudų ryšį tarp auklėjimo ir visuomenės gyvenimo. Nurodęs, jog būtina atsižvelgti į vaiko prigimtį, Distervegas tuo pat metu reikalavo auklėjimą pakelti iki šiuolaikinių žmonijos laimėjimų lygio, kad jis atitiktų kintančio visuomenės gyvenimo reikalavimus. Vienas iš pagrindinių reikalavimų, kuriuos to meto tikrovė kelia auklėjimui turi būti vaikų savaveiksmiškumo ugdymas. Tačiau augančio žmogaus savaveiksmiškumo ugdymas įgauna teigiamą reikšmę tik tada, kai juo siekiama tam tikro tikslo, kuris sudaro objektyvią auklėjimo pusę. Aukščiausią auklėjimo tikslą Distervegas apibrėžė kaip „savaveiksmiškumą tarnaujant tiesai, grožiui ir gėriui".
 
 
== Protinis lavinimas ==
 
Distervegas, kaip ir Pestalocis, manė, jog svarbiausias mokymo uždavinys yra išugdyti vaikų protines jėgas bei sugebėjimus. Tačiau, palyginti su Pestalociu, jis žengė didelį žingsnį į priekį, nurodęs, jog formalinis lavinimas glaudžiai susijęs su materialiniu. Distervegas pabrėždavo, kad grynai formalinio lavinimo apskritai nėra, kad vertingos tik tos žinios ir įgūdžiai, kuriuos mokiniai įgyja savarankiškai. Mokymas turi prisidėti prie žmogaus visapusiško ugdymo ir jo dorovinio auklėjimo. Kiekvienas mokymosi dalykas vertingas ne tik lavinimo atžvilgiu, bet kartu turi ir dorovinę reikšmę.
 
Svarbią Vietą vaikų lavinime Distervegas skyrė tėvynės istorijai ir geografijai, gimtajai kalbai ir literatūrai. Ypač, jis vertino gamtos ir matematikos mokslus, kuriuos laikė svarbia vaikų intelektinio lavinimo priemone, ir manė, kad šitie mokslai turi būti dėstomi visų tipų bendrojo lavinimo mokyklose. Be to, jis reikalavo, kad gamtos mokslai ir matematika mokiniams duotų pakankamai būtiniausių žinių, rengtų juos praktinei veiklai.
 
Pradinėje mokykloje, Distervego nuomone, svarbiausias „dėmesys turi būti skiriamas įgūdžiams diegti, protinėms jėgoms bei sugebėjimams ir mokėjimui savarankiškai dirbti su mokymosi medžiaga ugdyti. Ypatingą dėmesį mokytojas turi kreipti į tai, kad: vaizdiniu mokymu būtų išugdyti visi vaikų jutimo organai. Vidurinėje mokykloje „pamažu išeina į priekį ir materialusis tikslas"— suteikti mokiniams įvairiapusių ir gilių mokslo žinių. Distervegas reikalavo išplėsti pradinės mokyklos mokymo planą, įtraukti į jį gamtos mokslus, fizikos, praktinės geometrijos, geografijos pradmenis. Jis buvo karštas realinio lavinimo vidurinėje mokykloje gynėjas ir smerkė ano meto klasikines gimnazijas.
 
Distervegas sukūrė lavinančio mokymo didaktiką. Jos pagrindinius reikalavimus išdėstė 33 mokymo dėsniais ir taisyklėmis. Distervegas pirmiausia reikalavo, kad būtų mokoma pagal prigimtį atitinkantį principą, atsižvelgiant į vaikų suvokimo ypatybes. Nuo pavyzdžių reikia eiti prie taisyklių, nuo daiktų ir konkrečių jų vaizdinių — prie juos žyminčių žodžių. Vaizdinį mokymą Distervegas sieja su taisyklėmis „nuo artimo prie tolimo", „nuo paprasto prie sudėtingo", „nuo lengvesnio prie sunkesnio", „nuo žinomo prie nežinomo". Tas taisykles, kažkada suformuluotas Komenskio, Distervegas išplėtoja toliau, teisingai įspėdamas, kad pedagogas jomis nesinaudotų formaliai.
 
Didelę reikšmę Distervegas skyrė sąmoningam dėstomosios medžiagos išmokimui. Vienas iš tokio išmokimo rodiklių yra mokinių sugebėjimas aiškiai ir tiksliai išdėstyti dalyko, esmę. Daug dėmesio Distervegas skiria medžiagos įtvirtinimui. Jis iškelia taisyklę: „Rūpinkis, kad mokiniai neužmirštų to, ką išmoko" — ir pataria, išeitą kursą kartoti taip dažnai, kad jis negalėtų išdilti iš atminties.
 
Sėkmingas mokymas visada yra auklėjančio pobūdžio. Jis ne tik ugdo protines vaiko jėgas, bet ir formuoja visą jo asmenybę: valią, jausmus, elgesį. Mokymo vieno ar kito metodo veiksmingumą lemia tai, kiek jis padeda sužadinti protines mokinių jėgas. Pradiniam mokymui jis siūlo „elementarinį", arba lavinantį, metodą, kuris žadina protines mokinių jėgas. Distervego nuomone, „blogas mokytojas tiesą paskelbia, geras moko ją rasti".
 
== Mokytojui keliami reikalavimai ==
 
Distervegas mano, kad ugdyti vaikų savaveiksmiškumą mokymo metu, suteikti mokiniams žinių galima tik mokytojui vadovaujant. Kaip ir Komenskis, daug dėmesio mokyme jis skiria detaliai parengtam mokymo planui ir geram vadovėliui, bet, skirdamasis nuo čekų pedagogo, pabrėžia, kad galų gale mokymo sėkmę lemia ne vadovėlis ar metodas, o mokytojas. Geras mokytojas turi tobulai mokėti dėstomąjį dalyką ir mylėti savo profesiją bei vaikus. Reikia, kad pamokoje viešpatautų žvalumo atmosfera, kad energingas dėstymas žadintų protines mokinių jėgas, stiprintų jų valią, formuotų charakterį. Visą laiką mokiniai turi jausti, kad jie žengia į priekį. Geras mokytojas tvirtai ir nenukrypstamai laikosi savų auklėjimo principų, niekada jiems nenusižengia. Mokytojas nuolat tobulinasi. Tik tada jam pavyks išugdyti vaikų atkaklumą įgyjant žinias ir ištobulinti jų mokėjimą įveikti kelyje pasitaikančius sunkumus.
Distervegas kalba, kad mokytojas privalo turėti tvirtą charakterį, kad stipri valia turi didelę auklėjamąją reikšmę. Būdamas griežtas ir reiklus, mokytojas tuo pat metu turi būti ir teisingas, nes tik tada jis sugebės išsikovoti autoritetą savo mokinių tarpe. Mokytojas privalo būti pilietis, laikytis pažangių įsitikinimų ir turėti pilietinės drąsos.
Daug dėmesio Distervegas skyrė sistemingam mokytojo tobulinimuisi, kreipė dėmesį į tai, kad mokytojai įgytų praktinių pedagoginių mokėjimų ir įgūdžių.
 
Distervego lavinančio mokymo didaktika ir vadovėliai,padarė didelę įtaką tolesnei pradinės mokyklos plėtotei. Pažangios Distervego idėjos labai paplito, skyrium imant, ir Rusijoje XIX amžiaus viduryje. Tačiau pačioje Vokietijoje jos oficialieji sluoksniai pedagogo demokrato Distervego nepripažino.
 
== Sentencijos ==
 
# Blogas [[mokytojas]] pateikia [[tiesa|tiesą]], geras moko ją rasti.
# [[Išsilavinimas]] – tai ne [[žinios|žinių]] kiekis, o didis [[suvokimas]] ir tobulas pritaikymas to, ką [[išmanymas|išmanai]].