Justinas Marcinkevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

# Visa ko [[pradžia]], man atrodo, yra ten, toli [[vaikystė]]je, kur [[žmogus]] pirmą kartą supranta, kad [[pasaulis|pasaulyje]] jis gyvena ne vienas, kad jo [[rankos]], ir [[širdis]] privalo ką nors pridengti nuo [[skausmas|skausmo]], [[prievarta|prievartos]], [[melas|melo]], kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia [[pareiga]].

# Visada žemėje per mažai gerų [[žodis|žodžių]] - [[meilė|meilės]], [[tiesa|tiesos]] ir [[dėkingumas|dėkingumo]] žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname [[abejingumas|abejingi]] pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.

# [[Žmogus]] įgyja vertę tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį.

# [[Žmogus]] – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas [[žmonija]]. Tiktai pažindami raides, pradedame skaityti.