Justinas Marcinkevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
1 eilutė:
'''''[[w:Justinas Marcinkevičius|Justinas Marcinkevičius]]''' (g. 1930) - lietuvių poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas
==Sentencijos==
===Apie
# Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo [[laikas|laiką]] ir save pralenkti, einame ne milimetrais - sieksniais, tartum karštą plieną lankstom [[lemtis|lemtį]].▼
# Yra tiktai vienas [[kelias]] į [[žmogus|žmogų]], ir tas kelias vadinasi [[Pareiga]].
# Mano [[ginklas|ginklai]] nukreipti į pagrindinį [[priešas|priešą]] - į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas - malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus [[malonumas]] yra suprasta ir sąmoningai atlikta [[pareiga]].▼
# Pabandykime suprasti [[gyvenimas|gyvenimą]] kaip [[pareiga|pareigą]]. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą [[visuomenė|visuomenei]], o visuomenės - žmogui, kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui.▼
# Visa ko [[pradžia]], man atrodo, yra ten, toli [[vaikystė]]je, kur [[žmogus]] pirmą kartą supranta, kad [[pasaulis|pasaulyje]] jis gyvena ne vienas, kad jo [[rankos]], ir [[širdis]] privalo ką nors pridengti nuo [[skausmas|skausmo]], [[prievarta|prievartos]], [[melas|melo]], kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia [[pareiga]].▼
===Kitos===
▲# Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo [[laikas|laiką]] ir save pralenkti, einame ne milimetrais - sieksniais, tartum karštą plieną lankstom [[lemtis|lemtį]].
# Jei [[žmogus|žmonės]] nebūtų saulėmis, ką reikštų viena [[saulė]] aukštai danguje.
# Kada nors [[knyga|knygos]] atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo gi mes ginamės nuo [[tamsa|tamsos]] ir [[smurtas|smurto]] žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.
eilutė 12 ⟶ 16:
# [[Kuklumas]], kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus [[kultūra|kultūrą]], [[inteligentiškumas|inteligentiškumą]], [[talentas|talentą]] ir, žinoma [[pagarba|pagarbą]] kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.
# Lengva meluoti, kai žinai, kaip meluoti, kai tavo [[melas]] ne tik nebaudžiamas, o, priešingai, tam tikra prasme netgi skatinamas ir, kaip rodo [[praktika]], atlyginamas.
▲# Mano [[ginklas|ginklai]] nukreipti į pagrindinį [[priešas|priešą]] - į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas - malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus [[malonumas]] yra suprasta ir sąmoningai atlikta [[pareiga]].
# [[Meilė]] – tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose: [[gyvenimas]].
# Neliks [[duona|duonos]] su druska – liks [[tėvynė]].
# Mes nė vienas nemokam būti vienas.
# Nuolat stebėti save, visą laiką save sekti kaip pikčiausią savo [[priešas|priešą]]. Kuo mažiau [[nuolaida|nuolaidų]] ir pasigailėjimo sau. Plakti save [[nepasitenkinimas|nepasitenkinimu]] kaip botagu.
▲# Pabandykime suprasti [[gyvenimas|gyvenimą]] kaip [[pareiga|pareigą]]. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą [[visuomenė|visuomenei]], o visuomenės - žmogui, kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui.
# [[Paprastumas|Paprastumo]]! Noriu paprastumo, tartum duonos kepalėlio tarp delnų.
# [[Poezija]]: kai [[eilėraštis|eilėraštyje]] lieka ne rankų, o širdies šešėlis.
eilutė 26 ⟶ 28:
# [[Tėvynė|Tėvyne]], tu mano tėvyne,/ Su kuo ir prieš ką tu eini?/ Kodėl tu draskai man krūtinę/ Ir ko tu taip ieškai many?
# Vedė palikdama / peizaže ir istorijoj pėdas. / Iš motinos lūpų išdygo / ir mumyse pasisėjo. (Apie kalbą).
▲# Visa ko [[pradžia]], man atrodo, yra ten, toli [[vaikystė]]je, kur [[žmogus]] pirmą kartą supranta, kad [[pasaulis|pasaulyje]] jis gyvena ne vienas, kad jo [[rankos]], ir [[širdis]] privalo ką nors pridengti nuo [[skausmas|skausmo]], [[prievarta|prievartos]], [[melas|melo]], kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia [[pareiga]].
# Visada žemėje per mažai gerų [[žodis|žodžių]] - [[meilė|meilės]], [[tiesa|tiesos]] ir [[dėkingumas|dėkingumo]] žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname [[abejingumas|abejingi]] pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.
# Visų [[džiaugsmas|džiaugsmų]] [[veidas|veidai]] panašūs vienas į kitą. [[Skausmas|Skausmų]] veidai skirtingi. O [[laimė]] apskritai neturi veido. - ''Dienoraštis be datų''.
| |||