Akselis Miuntė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
7 eilutė:
# Neatiduodamas [[žmogus|žmogui]] savęs, neduodi jam nieko.
# Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime [[kelias|kelio]] galą.
# Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas, būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą? Net šventose giesmėse tariausi girdįs jo pilną patyčių juoką ir, teatleidžia man Dievas, pats vos nepradėjau juoktis, kai tavo karstą nuleido į šią duobę. Bet ar tau ne vis tiek, kieno šis [[kapas]]? Juk tu negali perskaityti vardo marmuriniame kryžiuje - ar tau ne vis tiek, kieno tai vardas? Tu negirdi gyvųjų balsų viršum savo galvos, ir negi tau ne vis tiek, kuria kalba jie šneka? Tu ilsiesi ne tarp svetimų, o tarp brolių. <...> Kur bemiegotumėt amžinu miegu, visur laukia tas pats [[likimas]] - visi jūs būsite užmiršti ir visi pavirsite dulkėmis. Toks jau [[gyvenimas|gyvenimo]] dėsnis.
# [[Laimė|Laimę]] galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų - laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. [[Skausmas|Skausmą]] turime vieni pakelti - nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kovoti ir kirsti iš paskutiniųjų kai pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksim taikos, taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo.
# Man nepatinka jūsų [[kunigas|kunigai]]. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos [[amžinybė|amžinybe]] ir [[pragaras|pragaro]] ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir, pavertę šlykščia [[giltinė|giltine]], privertė tartum vagį sėlint nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangumi, nei su jų pragaru. Aš - [[gamta|gamtos]] dėsnis. [Mirties žodžiai herojui].
| |||