Alberas Kamiu: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Redagavimas (aptarimas | indėlis)
Nukreipiama į Albertas Kamiu
Kellogg (aptarimas | indėlis)
Atkelta (šiuo atveju prancūziškai netariama „r“ raidė)
1 eilutė:
'''''[[w:Alberas Kamiu|Albert Camus]]''' (1913-1960) – prancūzų filosofas ir rašytojas, ateistinio egzistencializmo atstovas. Nobelio literatūros premijos laureatas (1957).''
#redirect [[Albertas Kamiu]]
[[Vaizdas:Albert Camus, gagnant de prix Nobel, portrait en buste, posé au bureau, faisant face à gauche, cigarette de tabagisme.jpg|thumb|200px|right|Alberas Kamiu]]
== Sentencijos ==
===Apie ateitį===
# [[Dabartis|Dabarty]] nerimom, su [[praeitis|praeitim]] pykomės, [[ateitis|ateities]] neturėjom: visiškai kaip tie, kuriuos žmonių [[teisingumas]] ar [[neapykanta]] laiko už grotų.
# Tikras [[dosnumas]] [[ateitis|ateičiai]] yra viską atiduoti [[dabartis|dabarčiai]].
# [[Žmogus]] niekada nėra vienišas! Mus visur lydi ir slegia [[ateitis|ateities]] ir [[praeitis|praeities]] našta.
=== Apie gyvenimą ===
# [[Gyvenimas]] nėra lengvas, tačiau jis mums duoda [[menas|meną]], [[tikėjimas|tikėjimą]] ir [[meilė|meilę]].
# Jei nėra [[sielvartas|sielvarto]] [[gyvenimas|gyvenime]], nėra ir [[meilė]]s gyvenimui.
# Kaip turi būti sunku [[gyvenimas|gyventi]] vien tuo, ką [[žinojimas|žinai]] ir ką [[atminimas|atmeni]], neturint ko [[tikėjimas|tikėtis]].
# Keista [[klaida]] vertinant mūsų [[gyvenimas|gyvenimus]], nes mėginame pažvelgti į juos iš šalies.
# Kiekvienas [[gyvenimas]], suteiktas [[pinigas|pinigams]], yra [[mirtis]]. [[Atgimimas]] – [[nesavanaudiškumas]].
# Mano [[gyvenimas|gyvenimo]] paslaptis: įsivaizduoti [[dievas|Dievą]] be žmogaus nemirtingumo.
# Naujų laikų priešaušryje: Viskas išeikvota? Gerai, tuomet pradedam [[gyvenimas|gyventi]].
# Noriu žinoti ar galiu [[gyvenimas|gyventi]] su tuo, ką žinau, ir tik su tuo.
# Paklydimo ir visa ko neigimo šėlas, noras nebūti panašiam į nieką, visiems laikams sulaužyti tai, kas mus apibrėžia, dovanoti dabarčiai vienatvę ir nebūtį, surasti tą vienintelį atramos tašką, kur likimai gali staiga prasidėti iš naujo. Ta [[pagunda]] – nuolatinė. Pasiduoti jai ar atmesti? Ar galima įsprausti [[kūryba|kūrybos]] šėlą į tą kunkuliuojantį [[gyvenimas|gyvenimą]] ar, atvirkščiai, savo gyvenimu lygiuotis į jį ir paklusti akimirkos praregėjimui? [[Grožis]], didžiausias mano rūpestis, sykiu su [[laisvė|laisve]].
# Reikia pamilti [[gyvenimas|gyvenimą]] labiau negu jo prasmę, sako [[Fiodoras Dostojevskis|Dostojevskis]]. Taip, o kai gyvenimo [[meilė]] praeina, mūsų nebeguodžia ir jokia jo [[prasmė]].
# Tikrasis [[kelias]] – tas, kuris veda į [[gyvenimas|gyvenimą]], į [[saulė|Saulę]].
# [[Žmogus|Žmonės]], kurie iš didelės [[meilė]]s išsižada asmeninio [[gyvenimas|gyvenimo]], gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti.
===Apie kančią===
# Gyventi su savo [[aistra|aistromis]] reiškia sykiu gyventi ir su savo kančiomis, kurios yra jų atsvara, korekcija, pusiausvyra ir atlyginimas. Kai [[žmogus]] išmoksta – ir ne popieriuje – likti vienas su savo [[kančia]], įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja "pasidalyti" su kitais, jau nebedaug ko lieka mokytis.
# Jei esi visiškai tikras dėl savo [[neviltis|nevilties]], privalai elgtis taip, tarsi turėtum [[viltis|viltį]], – arba nusižudyti. [[Kančia]] neduoda jokių teisių.
# Kiekvieno [[kančia|kančioje]], [[emocija|emocijoje]], [[aistra|aistroje]] esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso [[menas|menui]]. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. [[Menas]] – tai nuotolis, kurį kančiai suteikia [[laikas]]. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu.
# Manoma, kad [[žmogus]] kenčia, kai miršta mylima būtybė. Ne, tikroji [[kančia]] didesnė – tai pajusti, kad [[sielvartas]] taip pat praeina. Net [[skausmas]] beprasmis.
===Apie laimę===
# Bendras [[gėris]] kuriamas kiekvieno [[laimė|laime]].
# Jei norime būti [[laimė|laimingi]], privalome mažiau domėtis kitais.
# [[Laimė]] ir [[absurdas]] – du tos pačios žemės vaikai. Jie neatskiriami.
# Mes neturime [[laikas|laiko]], kad būtume savimi, mes turime laiko tik būti [[laimė|laimingi]].
=== Apie laisvę ===
# [[Laisvė|Laisvas]] tas, kuris gali nemeluoti.
# [[Laisvė]]s aš išmokau ne iš [[Karlas Marksas|Markso]] – jos mane išmokė [[skurdas]].
# [[Laisvė]] – tai [[galia]] ginti tai, ko aš neteigiu, net toje santvarkoje ar pasaulyje, kuriuos pripažįstu. Tai galia pripažinti, kad ir priešininkas gali būti teisus.
# [[Laisvė]] – tai [[teisė]] nemeluoti. Tai teisinga tiek socialiniu, tiek moraliniu lygmeniu.
# Tėra viena [[laisvė]] – išsiaiškinti santykius su [[mirtis|mirtimi]]. Po to jau viskas įmanoma. Negaliu priversti tave tikėti [[Dievas|Dievą]]. Tikėti Dievą – tai susitaikyti su mirtimi. Kai susitaikysi su mirtimi, Dievo problema bus išspręsta – bet ne atvirkščiai.
 
=== Apie meilę ===
# Būti nemylimam – tai [[nesėkmė]]. [[Meilė|Nemylėti]] – štai [[nelaimė]]!
# [[Meilė|Mylėti]] kokią nors būtybę – vadinasi, sutikti su ja [[senatvė|senti]].
# Nesant [[meilė]]s, galima pamėginti įgyti garbę. Liūdna [[garbė]].
# Ramiausia būtų [[meilė|mylėti]] tylint. Bet yra [[sąmonė]] ir [[asmenybė]], tad tenka kalbėti. Ir [[meilė]] tampa [[pragaras|pragaru]].
# Reikia patirti [[meilė|meilę]] prieš susiduriant su [[moralė|morale]]. Kitaip neišvengsi [[kančia|kančios]].
# [[Žmogus|Žmonės]] nuolat painioja, viena vertus, [[santuoka|santuoką]] ir meilę, kita vertus, [[laimė|laimę]] ir meilę. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Štai kodėl, nors [[meilė]] ir labai retas daiktas, pasitaiko laimingų santuokų.
=== Apie menininką ===
# Jeigu [[menininkas]] nesutramdo savęs pats, jis paklaiksta ir ima vergauti [[šmėkla|šmėkloms]].
# Kodėl aš [[menininkas]], o ne [[filosofas]]? Todėl, kad mąstau [[žodis|žodžiais]], o ne [[idėja|idėjomis]].
# [[Menininkas]] tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra pusiaukelėje tarp [[grožis|grožio]], be kurio negali apsieiti, ir [[bendrija|bendrijos]], iš kurios negali ištrūkti. Štai kodėl tikri menininkai nieko nesmerkia, užuot teisę, jie įsipareigoja suprasti.
===Apie mintis===
# Jeigu reikėtų parašyti reikšmingą [[žmonija|žmonijos]] [[mintis|minties]] [[istorija|istoriją]], tai ji turėtų būti atsikartojančių [[atgaila|atgailų]] ir bejėgiškų [[pastanga|pastangų]] istorija.
# [[Mintis]] visuomet būna išsiveržusi į priekį. Ji mato pernelyg toli, toliau nei [[kūnas]], liekantis dabartyje. Panaikinti [[viltis|viltį]] reiškia sugrąžinti mintį į kūną. O kūnui lemta supūti.
# Žmogaus [[mintis]] visų pirma yra jo [[ilgesys]].
===Apie mirtį===
# Jei viena iš siaubingų [[žmogus|žmogaus]] [[privilegijos|privilegijų]] yra galimybė [[mirtis|numirti]] vienam, tai ne mažiau žiauri ir neabejotina [[tiesa]] yra tai, kad iš tikrųjų žmogui vienam numirti neįmanoma.
# Kai jūs visi čia, aš pajuntu beribę [[tuštuma|tuštumą]], kurios negaliu pakęsti. Man gera tik su [[mirtis|mirusiais]]. Jie tikri. Jie tokie kaip aš. Jie manęs laukia ir mane skubina.
# [[Žmogus]] nebus laisvas tol, kol neįveiks savo [[mirtis|mirties]] baimės. Bet ne savižudybe. Nereikia išsižadėti savęs, kad ją įveiktum. Mokėti numirti žvelgiant mirčiai į akis, be kartėlio.
# [[Žmogus|Žmonės]] [[mirtis|miršta]], ir jie nėra [[laimė|laimingi]].
===Apie pasaulį===
# Aš nusišalinau nuo [[pasaulis|pasaulio]] ne todėl, kad turėjau jame [[priešas|priešų]], o kad turėjau jame [[draugas|draugų]]. Ne todėl, kad jie man kenkė, kaip paprastai būna, o kad manė, jog aš geresnis nei esu iš tikrųjų. Tai [[melas]], kurio negalėjau pakęsti.
# [[Blogis]] [[pasaulis|pasaulyje]] beveik visada kyla iš [[nežinojimas|nežinojimo]], o geri [[noras|norai]] gali pridaryti tiek pat [[žala|žalos]] kiek ir pikta [[valia]], jei nėra [[išmanymas|išmanymo]].
# [[Pasaulis]] nuostabus, ir be jo nėra išganymo.
# Šis [[pasaulis]] bereikšmis, ir kas tai pripažįsta, įgyja [[laisvė|laisvę]].
 
===Apie protą===
# [[Hegelis]]. „Tik šiuolaikinis [[miestas]] siūlo [[protas|protui]] erdvę, kur šis gali susivokti.“ Reikšminga. Tai didžiųjų miestų epocha. [[Pasaulis|Pasauliui]] amputuota jo tiesos dalis, jo pastovumo ir pusiausvyros šaltinis: [[gamta]], [[jūra]]… [[Sąmonė]] gyvuoja tik gatvėse!
# [[Intelektualas]] – tai [[žmogus]], kurio [[protas]] pats save stebi.
# [[Protas]] arba neigiamas, arba už jį brangiai mokama.
# [[Protas]] ir [[pasaulis]] paremia vienas kitą, bet negali apsikabinti.
 
===Apie sielą===
# Nemokėti pradžiuginti [[siela|sielos]] – reiškia ją parduoti.
# [[Poreikis]] būti teisiam – vulgarios [[siela|sielos]] požymis.
# ... [[žmogus]] nešiojasi tik pusę savo [[siela|sielos]] ir tampa tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turi antrąją pusę. Dėl to [[meilė|mylėti]] galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būti ir amžina.
=== Apie žmogų ===
# Būdamas jaunas, reikalavau iš [[žmogus|žmonių]] daugiau, nei jie galėjo man duoti: nesibaigiančios [[draugystė]]s, nuolatinio [[jaudulys|jaudulio]]. Dabar moku reikalauti mažiau, negu jie gali duoti: buvimo šalia be žodžių. Ir jų [[jausmas|jausmai]], [[draugystė]], kilnūs [[poelgis|poelgiai]] man visuomet atrodo nelyginant stebuklas: tikra [[malonė]].
# Geriau jau būti vargšui ir laisvam negu turtingam ir priklausomam. Žinoma, [[žmogus|žmonės]] nori būti ir turtingi, ir laisvi, ir būtent šitai kartais padaro juos [[vargšas|vargšais]] ir [[vergas|vergais]].
# Kai iš [[pašaukimas|pašaukimo]] ar pagal [[profesija|profesiją]] esi daug mąstęs apie [[žmogus|žmones]], kartais imi ilgėtis [[primatas|primatų]]. Jie bent neturi slaptų [[mintis|minčių]].
# Kol [[žmogus]] nepažaboja savo [[geismas|geismo]], jis nepažaboja nieko. O jis beveik niekad jo nepažaboja.
# „Mes mylime [[žmogus|žmones]] ne tiek už gera, kurį jie mums padarė, kiek už gera, kurį jiems padarėme mes.“ Ne, blogiausiu atveju mes juos mylime ir už viena, ir už kita. Ir čia nėra nieko blogo. Natūralu, kad esi dėkingas tam, kuris tau leidžia bent sykį būti geresniam, negu esi. Taip mes pagerbiame ir pašloviname geresnio žmogaus idėją.
# Pasaulį nušviečia ir daro pakenčiamą įprastas [[pojūtis]], kad kažkas sieja mus su juo, ir ypač pojūtis, kad kažkas sieja mus su kitais [[žmogus|žmonėmis]]. Ryšiai su kitais žmonėmis visuomet padeda mums eiti į priekį, nes jie visuomet numato plėtotę, ateitį, be to, gyvename taip, tarytum mūsų vienintelis uždavinys būtų kaip tik palaikyti ryšius su kitais žmonėmis. Tačiau būna dienų, kai suvokiame, jog tai anaiptol ne vienintelis mūsų uždavinys, ir ypač suvokiame, kad žmones su mumis sieja tik mūsų pačių valios pastangos, – liaukitės rašę ar kalbėję, nusišalinkite ir pamatysite, kaip jie išnyksta iš jūsų aplinkos, – kad dauguma žmonių iš tikro nuo jūsų nusigręžę (ne iš piktos valios, vien todėl, kad yra abejingi), o likusieji visuomet pasirengę nukreipti dėmesį į kitus dalykus; tokiomis dienomis suvoki, kiek atsitiktinių dalykų, aplinkybių žaismo susijusių su tuo, kas vadinama meile ar draugyste, ir tuomet [[pasaulis]] vėl nugrimzta į savo naktį, o mes – į tą didį šaltį, iš kurio žmogiškasis [[švelnumas]] valandėlei mus buvo ištraukęs.
# Svarbiausia, kas skiria [[žmogus|žmogų]] nuo [[gyvulys|gyvulio]], tai [[vaizduotė]]. Todėl mūsų [[seksualumas]] negali būti iš tikrųjų natūralus, t.y. aklas.
# Svarbiausioji [[žmogus|žmogaus]] [[savybė]] – gebėjimas užmiršti. Tačiau nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad jis užmiršta net ir tai, ką gero yra padaręs.
# [[Žmogus|Žmogui]] reikia žmogaus.
# [[Žmogus]] yra vienintelė būtybė, atsisakanti būti tokia, kokia yra.
# [[Žmogus]] mato savo [[atspindys|atspindį]] žmoguje.
# [[Žmogus]] visuomet yra savo tiesų [[auka]]. Sykį jas pripažinęs, nebesugeba iš jų išsivaduoti.
# [[Žmogus|Žmogų]] nuo [[gyvulys|gyvulio]] labiausiai skiria [[vaizduotė]].
# [[Žmogus|Žmonės]], kurie iš didelės [[meilė]]s išsižada asmeninio [[gyvenimas|gyvenimo]], gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti.
# [[Žmogus|Žmonės]] verkia todėl, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti.
# [[Žmogus|Žmonėse]] yra daugiau to, kas žavi, negu to, kas verta [[panieka|paniekos]].
=== Kitos ===
# Aš netikiu beviltiškais [[poelgis|poelgiais]]. Tikiu tik pagrįstais [[veiksmas|veiksmais]]. Tačiau manau, kad pagrįsti veiksmą ne taip jau sunku.
# Be [[meilė]]s įgyta [[garbė]] – liūdna garbė.
# Bet aš žinau, ir tu žinai, kad užtektų to, kas neįmanoma. Neįmanoma! Aš ieškojau to pasaulyje ir savyje.
# Bet koks [[išsipildymas]] yra [[vergovė]]. Jis įpareigoja siekti dar aukštesnių išsipildymų.
# [[Dievas]] atėjo numirti ant Kryžiaus, nes pavydėjo mums mūsų [[skausmas|skausmo]]. Tas keistas žvilgsnis, dar netapęs jo žvilgsniu.
# Esama epochų, kai [[charakteriai]] tokie vangūs, kad [[ydos]] lemia ne [[nusikaltimas|nusikaltimus]], o tik [[ištvirkavimas|ištvirkavimą]].
# Esu per daug [[protas|protingas]], kad galvočiau.
# Gabios [[moteris|moterys]] muzikantės ir kompozitorės retai gaudavo savo atlygį.
# Ieškoti [[tiesa|tiesos]] – nereiškia ieškoti to, kas geidžiama.
# Ir ten, pusiaukelėj tarp tų bedugnių ir tų aukštumų, jie ne gyveno, o veikiau plaukė nešami dienų be krypties ir bergždžių prisiminimų, – tikri klajūnai šešėliai, kurie būtų galėję įgyti [[jėga|jėgų]] tik sutikdami šaknytis savo sielvarto [[žemė]]je.
# [[Istorija|Istorijoje]] vis dar būna tokių [[laikas|laikų]], kai išdrįsęs tvirtinti, jog du ir du yra keturi, gauna palydėti [[galva|galvą]].
# Jeigu esi sutvertas [[kūryba]]i, [[meilė|meilei]] ir [[pergalė]]ms, vadinasi, esi sutvertas gyventi [[taika|taikoje]]. Tačiau [[karas]] išmoko viską prarasti ir tapti tuo, kuo nebuvai. Viskas darosi priklausoma nuo stiliaus.
# ... [[Kaligula]] nemirė. Jis tūno kiekviename iš mūsų. Jeigu jūsų rankose būtų [[valdžia]], jei jūsų krūtinėje plaktų išdidi [[širdis]], jūs patys išvystumėte, kai išsilaisvina toji [[pabaisa]] arba [[angelas]], tūnantis jumyse.
# Kurti, vadinasi formuoti savo [[likimas|likimą]].
# Man prireikė dešimties metų, kad užsikariaučiau tai, kas man atrodo neįkainojama: [[širdis|širdį]], kuri nežino, kas yra [[kartėlis]]. Ir kaip dažnai atsitinka, įveikęs kartėlį, aš jį išliejau keliose knygose. Vadinasi, apie mane visuomet bus sprendžiama pagal tą kartėlį, kurio aš nebejaučiu. Bet tai teisinga. Tai kaina, kurią reikia sumokėti.
# Matyt, prie [[skulptūra|skulptūros]] mane traukia meilė akmeniui. Jis suteikia žmogaus formai svarumo ir abejingumo, be kurių jis man neatrodo didis.
# [[Mokslas]] aiškina tai, kas funkcionuoja, o ne tai, kas yra. Pvz.: kodėl esama skirtingų gėlių rūšių, o ne vienos?
# [[Nelaimė]] – kaip [[vedybos]]. Manai, kad pats išsirinkai, o pasirodo, tave išrinko.
# Netekti gyvybės – menkas dalykas <...> bet matyti, kaip mūsų [[gyvybė]] netenka prasmės, kaip nyksta mūsų gyvenimo [[tikslas]] – štai kas napakeliama. Neįmanoma gyventi be tikslo.
# Nėra [[tiesa|tiesos]], kuri neturėtų savyje [[kartėlis|kartėlio]].
# Nėra tokios [[lemtis|lemties]], kurios nebūtų galima įveikti [[panieka]].
# Niekas negali susilaikyti nepasmerkęs, netgi [[auka|aukos]] kartais esti [[budelis|budeliais]].
# [[Nuosprendis]], kurį jūs sviedžiate kitiems, apsisuka ir grįžta atgal, tiesiai jums į [[veidas|veidą]], šiek tiek jį sužeisdamas.
# Pavojingiausia [[pagunda]]: nebūti į nieką panašiam.
# Po dviejų krikščionybės amžių – [[kūnas|kūno]] [[maištas]]. Prireikė dviejų tūkstantmečių, kad vėl būtų galima parodyti jį nuogą pliažuose. Iš čia ir kraštutinumai. Kūnas vėl surado savo vietą kasdienybėje. Lieka sugrąžinti jam jo vietą [[filosofija|filosofijoje]] ir metafizikoje. Tai viena iš nūdienos konvulsijų priežasčių.
# [[Proletariatas]] neturi [[misija|misijos]]. Jis – tik viena galingų [[priemonė|priemonių]] revoliucinių asketų rankose.
# Retai pasikliaujame [[gerumas|geresniais]] už mus.
# Su [[neteisybė|neteisybe]] arba bendradarbiaujama, arba kovojama.
# Tas, kuris puola į neviltį dėl to, kas vyksta, – [[bailys]], o tas, kuris tiki žmogaus dalia – [[beprotis]].
# <...> [[valdžia]] griauti, ir kūrimas, palyginti su tuo, atrodo kaip maivymasis.
# Viduržiemį aš pagaliau supratau, kad manyje buvo nenugalima [[vasara]].
 
==Nuorodos==
{{wikipedia}}
 
[[Kategorija:Rašytojai|Kamiu Alberas]]
[[Kategorija:Prancūzai|Kamiu Alberas]]
[[Kategorija:Žurnalistai|Kamiu Alberas]]
[[Kategorija:Filosofai|Kamiu Alberas]]
[[Kategorija:Nobelio premijos laureatai|Kamiu Alberas]]
[[Kategorija:1913|G Kamiu Alberas]]
[[Kategorija:1960|M Kamiu Alberas]]
 
[[af:Albert Camus]]
[[bg:Албер Камю]]
[[bs:Albert Camus]]
[[ca:Albert Camus]]
[[cs:Albert Camus]]
[[da:Albert Camus]]
[[de:Albert Camus]]
[[el:Αλμπέρ Καμύ]]
[[en:Albert Camus]]
[[eo:Albert CAMUS]]
[[es:Albert Camus]]
[[et:Albert Camus]]
[[fa:آلبر کامو]]
[[fr:Albert Camus]]
[[gl:Albert Camus]]
[[he:אלבר קאמי]]
[[hr:Albert Camus]]
[[hu:Albert Camus]]
[[hy:Ալբեր Կամյու]]
[[it:Albert Camus]]
[[ka:ალბერ კამიუ]]
[[pl:Albert Camus]]
[[pt:Albert Camus]]
[[ro:Albert Camus]]
[[ru:Альбер Камю]]
[[simple:Albert Camus]]
[[sk:Albert Camus]]
[[sl:Albert Camus]]
[[sr:Албер Ками]]
[[tr:Albert Camus]]
[[uk:Камю Альбер]]
[[uz:Albert Camus]]
[[zh:阿爾貝·加繆]]