Akselis Miuntė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
6 eilutė:
# Juk [[mirtis|mirštame]] tik mes, žmonės.
# Man nepatinka jūsų [[kunigas|kunigai]]. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos [[amžinybė|amžinybe]] ir [[pragaras|pragaro]] ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir, pavertę šlykščia [[giltinė|giltine]], privertė tartum vagį sėlint nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangumi, nei su jų pragaru. Aš
# Mes žinome, kad [[mirtis|mirsime]]
# [[Mirtis]]
# [[Mirtis]] ne tokia žiauri kaip mes.
# Romanistai, atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. [[Liga|Ligų]] ir [[Mirtis|Mirties]] specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino savo herojų. [[Poetai]] ir [[filosofai]], skambiomis eilėmis ir proza šlovinantys Išlaisvintoją Mirtį, dažnai išbąla, vien paminėjus geriausios jų bičiulės vardą. Tai sena istorija. <...> Kraupiausias [[knyga]]s apie karą, parašė taikūs žmonės, net negirdėję, kaip sprogsta toliašaudžių vokiškų pabūklų sviediniai. [[Rašytojas|Rašytojai]], su didžiausiu malonumu peršantys skaitytojams seksualinių orgijų aprašymus patys paprastai nenusikalta dorovei.
16 eilutė:
# [[Akis|Akys]] neklysta, kol pasikliaujama savo paties, o ne kitų akimis.
# Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja [[kaina]], yra pasakęs vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias verčiausias jie parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikra, naudinga
# Galiausiai apsipratau su savo [[likimas|likimu]], aš per senas kovoti su dievais.
# [[Gyvenimas]] tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioj vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi.
# Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime [[kelias|kelio]] galą.
# Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas, būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą? Net šventose giesmėse tariausi girdįs jo pilną patyčių juoką ir, teatleidžia man Dievas, pats vos nepradėjau juoktis, kai tavo karstą nuleido į šią duobę. Bet ar tau ne vis tiek, kieno šis [[kapas]]? Juk tu negali perskaityti vardo marmuriniame kryžiuje
# [[Laimė|Laimę]] galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų
# Man vis tiek
# Neatiduodamas [[žmogus|žmogui]] savęs, neduodi jam nieko.
# Nė pats [[velnias]] nieko negali padaryti [[žmogus|žmogui]], kol šis dar sugeba juoktis.
# [[Pasaulis]], kuriame gyvenome vakar,
# Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir [[rašymas|rašyti]] romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą, lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti šiurpias intrigas, negu patirti jas pačiam savo kailiu.
# Tikriausiai nelengva būti [[velnias|velniu]] tam, kurs gimė sparnuotas.
[[Kategorija:
[[Kategorija:
[[Kategorija:
[[Kategorija:
[[Kategorija:
[[Kategorija:Copyright]]
[[bs:Axel Munthe]]
|