Akselis Miuntė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Kellogg (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
SNėra keitimo santraukos
6 eilutė:
 
# Juk [[mirtis|mirštame]] tik mes, žmonės.
# Man nepatinka jūsų [[kunigas|kunigai]]. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos [[amžinybė|amžinybe]] ir [[pragaras|pragaro]] ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir, pavertę šlykščia [[giltinė|giltine]], privertė tartum vagį sėlint nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangumi, nei su jų pragaru. Aš - [[gamta|gamtos]] dėsnis. [Mirties žodžiai herojui].
# Mes žinome, kad [[mirtis|mirsime]] - tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo [[ateitis|ateitį]]. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. ... laimingi, kad nežinome, kas mums nutiks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą - Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo [[likimas|likimą]], bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau.
# [[Mirtis]] - [[Gyvybė]]s teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.
# [[Mirtis]] ne tokia žiauri kaip mes.
# Romanistai, atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. [[Liga|Ligų]] ir [[Mirtis|Mirties]] specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino savo herojų. [[Poetai]] ir [[filosofai]], skambiomis eilėmis ir proza šlovinantys Išlaisvintoją Mirtį, dažnai išbąla, vien paminėjus geriausios jų bičiulės vardą. Tai sena istorija. <...> Kraupiausias [[knyga]]s apie karą, parašė taikūs žmonės, net negirdėję, kaip sprogsta toliašaudžių vokiškų pabūklų sviediniai. [[Rašytojas|Rašytojai]], su didžiausiu malonumu peršantys skaitytojams seksualinių orgijų aprašymus patys paprastai nenusikalta dorovei.
16 eilutė:
 
# [[Akis|Akys]] neklysta, kol pasikliaujama savo paties, o ne kitų akimis.
# Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja [[kaina]], yra pasakęs vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias verčiausias jie parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikra, naudinga - nebrangu; tik už tai, be ko galima apseiti, mokam didelius pinigus. Kas tikrai gražu - išvis neparduodama; visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamai galima gėrėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuostabia jūra. Dykai mums čiulba paukščiai, veltui galim prisiskinti pakelėj lauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą Nakties menę. Vargšas miega geriau negu turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro skanesnis negu įmantrūs patiekalai Rico restorane. Pasitenkinimas ir sielos ramybė geriau mėgsta kaimo pirkelę negu ištaigingus miesto rūmus. Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo - štai ir viskas, ko reikia [[žmogus|žmogui]], kol jis turi pats save.
# Galiausiai apsipratau su savo [[likimas|likimu]], aš per senas kovoti su dievais.
# [[Gyvenimas]] tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioj vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi.
# Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime [[kelias|kelio]] galą.
# Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas, būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą? Net šventose giesmėse tariausi girdįs jo pilną patyčių juoką ir, teatleidžia man Dievas, pats vos nepradėjau juoktis, kai tavo karstą nuleido į šią duobę. Bet ar tau ne vis tiek, kieno šis [[kapas]]? Juk tu negali perskaityti vardo marmuriniame kryžiuje - ar tau ne vis tiek, kieno tai vardas? Tu negirdi gyvųjų balsų viršum savo galvos, ir negi tau ne vis tiek, kuria kalba jie šneka? Tu ilsiesi ne tarp svetimų, o tarp brolių. <...> Kur bemiegotumėt amžinu miegu, visur laukia tas pats [[likimas]] - visi jūs būsite užmiršti ir visi pavirsite dulkėmis. Toks jau [[gyvenimas|gyvenimo]] dėsnis.
# [[Laimė|Laimę]] galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų - laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. [[Skausmas|Skausmą]] turime vieni pakelti - nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kovoti ir kirsti iš paskutiniųjų kai pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksim taikos, taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo.
# Man vis tiek - ar [[praeitis]], ar [[ateitis]]. Aš žinau viską.
# Neatiduodamas [[žmogus|žmogui]] savęs, neduodi jam nieko.
# Nė pats [[velnias]] nieko negali padaryti [[žmogus|žmogui]], kol šis dar sugeba juoktis.
# [[Pasaulis]], kuriame gyvenome vakar, - ne tas pasaulis, kuriame gyvame šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo [[likimas|likimo]]. Žmogus negali dukart nusimaudyti toje pačioje upėje, pasakė Heraklitas. Vieni šliaužioja keliais, kiti jodinėja ir važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto karveliais, skraidydami lėktuvais. Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio galą.
# Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir [[rašymas|rašyti]] romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą, lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti šiurpias intrigas, negu patirti jas pačiam savo kailiu.
# Tikriausiai nelengva būti [[velnias|velniu]] tam, kurs gimė sparnuotas.
 
[[Kategorija{{DEFAULTSORT:Švedai|Miuntė, Akselis]]}}
[[Kategorija:Rašytojai|Miuntė AkselisŠvedai]]
[[Kategorija:Gydytojai|Miuntė AkselisRašytojai]]
[[Kategorija:1857|G Miuntė AkselisGydytojai]]
[[Kategorija:19491857|M Miuntė AkselisG]]
[[Kategorija:Copyright1949|Miuntė AkselisM]]
[[Kategorija:Copyright]]
 
[[bs:Axel Munthe]]