Justinas Marcinkevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

# Kada nors [[knyga|knygos]] atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo gi mes ginamės nuo [[tamsa|tamsos]] ir [[smurtas|smurto]] žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.

# <...> kalbėti taip, tartum kiekvienas [[žodis]] būtų paskutinis.

# Ką tai reiškia „[[gyvenimo prasmė]]“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu [[darbas|darbu]], priimtinu, naudingu, reikalingu [[visuomenė|visuomenei]], aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą.

# [[Kova]] kaip tik ir yra geriausias [[pažinimas]]. Tu turi dvi galimybes: laimėti arba pralaimėti. Ir vienu, ir kitu atveju kovos rezultatas bus vienodas: pažinimas.

# Savyje reikia nuolat ugdyti [[kritika|kritiką]]. Ji atsiranda iš nuolatinio priešinimosi sau.

# Suprasti [[žmogus|žmogų]], padėti jam pažinti save, pažadinti tą galią, kuri slypi jame, o svarbiausia - [[meilė|meilę]] ir [[pagarba|pagarbą]] į save panašiam,- toks būtų bendriausiais žodžiais mūsų [[uždavinys]].

# [[Tėvynė|Tėvyne]], tu mano tėvyne,/ Su kuo ir prieš ką tu eini?/ Kodėl tu draskai man krūtinę/ Ir ko tu taip ieškai many?

# Vedė palikdama / peizaže ir istorijoj pėdas. / Iš motinos lūpų išdygo / ir mumyse pasisėjo. (Apie kalbą).

# Visada žemėje per mažai gerų [[žodis|žodžių]] - [[meilė|meilės]], [[tiesa|tiesos]] ir [[dėkingumas|dėkingumo]] žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname [[abejingumas|abejingi]] pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.

# [[Žmogus]] įgyja vertę tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį.

# [[Žmogus]] – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas [[žmonija]]. Tiktai pažindami raides, pradedame skaityti.