|
# Vienas nuoširdžių ir tyrų [[džiaugsmas|džiaugsmų]] yra [[poilsis]] po [[darbas|darbo]].
# Prūsų lietuvis pilnai nusipelnė, kad jo savitumas ir jo kalba išliktų gyva tiek mokykloje, tiek bažnyčioje.
== Teorijos ==
'''Etika:'''
1. Mokslas tiriantis moralę;
2. Žmonių elgesio normų visuma.
I. Kantas žmogų apibrėžia kaip protingą baigtinę būtybę. ”Proto” sąvoka ypač svarbi visai jo filosofijai. Protas yra bet kokio pažinimo sąlyga. Tai, kad mes pasaulyje įžvelgiame tvarką, be kurios pažinimas būtų neįmanomas, yra proto nuopelnas. Jis suteikia mums galimybę pažinti gamtą, kuri pati savaime nėra tvarkinga ir kurios dėsningumai nėra jai būdingi, tai proto duodamas gamtos matymo būdas. Mums stebint ir tiriant gamtą, protas mums uždeda dėsningumų ” akinius”. Todėl mes gamtą pažįstame ne pačią savaime, o sutvarkytą mūsų sugebėjimo protauti.
“Grynojo proto kritikoje” I.Kantas formuoja tris pagrindinius proto interesus išreiškiančius klausimus:
1. “Ką aš galiu žinoti?”
2. “Ką aš privalau daryti?”
3. “Ko aš galiu tikėtis?”
Atsakyti į šiuos klausimus - reiškia parodyti, kaip galimi žmogaus teorinės ir praktinės veiklos būdai - mokslas ir dorovė.
Tradiciškai į antrąjį klausimą atsako moralės filosofija. Klausimas “Ką aš privalau daryti?” neišvengiamai atveda prie kito klausimo - “Kodėl aš privalau tai daryti”. Atrodytų, labiausiai priimtinas atsakymas - kad būtum laimingas. Toliau klausti tarsi beprasmiška, akivaizdu, kad laimė yra tai, ko trokšta kiekvienas žmogus. Tokiu atveju etika - praktinė disciplina, atsakanti į klausimą: “Ką aš privalau daryti, kad būčiau laimingas?”
I.Kantui toks atsakymas į pagrindinį klausimą nepriimtinas, prieštaraujantis pačiai klausimo esmei. Žodis “privalau” asocijuojasi su prievarta, o argi laimės siekimas žmogui nebūdingas natūraliai, argi nekeista žmogų versti būti laimingą? I.Kanto manymu, moralė nurodo, kaip mes privalome tapti verti laimės, o ne kaip mes privalome tapti laimingi. Taip pirmąkart etikos istorijoje buvo tiesiogiai iškelta dorovinės vertybės specifikos problema.
Atsakymą į klausimą, kame glūdi šis moralinis vertingumas, galįs duoti “įprastinis žmogaus protas”; todėl moralės tyrimas turįs vadovautis tokiu metodu: analitiniu keliu eiti nuo kasdieniško pažinimo prie aukščiausio principo apibrėžimo ir, tiriant tą principą ir jo šaltinius, sintetiniu keliu vėl eiti atgal iki kasdieniško pažinimo, kuriame jis taikomas.
'''Kanto asmens laisvės teorija'''
Liberalizmas – doktrina iškėlusi asmens laisvės kaip idealo idėją.
Moderniojo liberalizmo ištakos siekė Švietimo amžių, kai sustiprėjus reakcijai prieš monarchų absoliutizmą, buvo iškelta asmens laisvės idėja, isivyravo žmogaus prigimtinių teisių idėjos. Valstybei buvo suteikta nauja prasmė – iškelta idėja, kad valstybę valdantieji turi tarnauti valdomiesiems, valstybės uždavinys – pasirūpinti savo žmonių gerove. Šios idėjos buvo grindžiamos visuotinės sutarties teorija, teigiančia jog pati valstybė buvo sukurta, susitarus atskiriems individams ir suteikus jų atstovam išreikšti tautos valią, suverenitetą. Valstybės tikslai, paskirtis įgavo aiškią išraišką Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, kur nurodoma, jog valstybė – tik priemonė, turinti padėti vystytis individui, apsaugodama jo prigimtines teises.
Nagrinėdami I.Kanto filosofinio mokymo įtaką baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai, mes negalime nešnekėti apie liberalizmą. Visas baudžiamosios teisės mokslas, galime sakyti, prasidėjo nuo žymiųjų liberalizmo pradininkų darbų – Š.Montekje “Apie įstatymų dvasią”, Ž.Ž.Ruso “Visuomenės sutartis”. Humanistinės idėjos vėliau rado platų atgarsį daugelio pripažintų teisininkų ir filosofų darbuose. Vienas iš jų ir buvo I. Kantas.
== Nuorodos ==
| 