Justinas Marcinkevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
1 eilutė:
'''''[[w:Justinas Marcinkevičius|Justinas Marcinkevičius]]''' (g. 1930)
==Sentencijos==
===Apie pareigą===
# Yra tiktai vienas [[kelias]] į [[žmogus|žmogų]], ir tas kelias vadinasi [[Pareiga]].
# Mano [[ginklas|ginklai]] nukreipti į pagrindinį [[priešas|priešą]]
# Pabandykime suprasti [[gyvenimas|gyvenimą]] kaip [[pareiga|pareigą]]. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą [[visuomenė|visuomenei]], o visuomenės
# Visa ko [[pradžia]], man atrodo, yra ten, toli [[vaikystė]]je, kur [[žmogus]] pirmą kartą supranta, kad [[pasaulis|pasaulyje]] jis gyvena ne vienas, kad jo [[rankos]], ir [[širdis]] privalo ką nors pridengti nuo [[skausmas|skausmo]], [[prievarta|prievartos]], [[melas|melo]], kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia [[pareiga]].
===Kitos===
# Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo [[laikas|laiką]] ir save pralenkti, einame ne milimetrais
# Jei [[žmogus|žmonės]] nebūtų saulėmis, ką reikštų viena [[saulė]] aukštai danguje.
# Kada nors [[knyga|knygos]] atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui
# <...> kalbėti taip, tartum kiekvienas [[žodis]] būtų paskutinis.
# Kas ta mūsų taip dažnai linksniuojama žmogaus [[širdis]]? Ar ne [[praraja]], į kurią bijome ar nemokame atvirai ir tiesiai pažvelgti, o tuo labiau parodyti ją kitam? Vieniša, vieniša savo [[dorybė]]m ir [[yda|ydom]]. – ''Dienoraštis be datų''.
22 eilutė:
# [[Paprastumas|Paprastumo]]! Noriu paprastumo, tartum duonos kepalėlio tarp delnų.
# [[Poezija]]: kai [[eilėraštis|eilėraštyje]] lieka ne rankų, o širdies šešėlis.
# Ryškiausias [[vaikystė]]s prisiminimas
# Savyje reikia nuolat ugdyti [[kritika|kritiką]]. Ji atsiranda iš nuolatinio priešinimosi sau.
# Suprasti [[žmogus|žmogų]], padėti jam pažinti save, pažadinti tą galią, kuri slypi jame, o svarbiausia
# Suprasti [[žmogus|žmogų]]! Tai be galo daug, beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save
# [[Tėvynė|Tėvyne]], tu mano tėvyne,/ Su kuo ir prieš ką tu eini?/ Kodėl tu draskai man krūtinę/ Ir ko tu taip ieškai many?
# Vedė palikdama / peizaže ir istorijoj pėdas. / Iš motinos lūpų išdygo / ir mumyse pasisėjo. (Apie kalbą).
# Visada žemėje per mažai gerų [[žodis|žodžių]]
# Visi mes išskrendame iš [[vaikystė]]s. O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų.
# Visų [[džiaugsmas|džiaugsmų]] [[veidas|veidai]] panašūs vienas į kitą. [[Skausmas|Skausmų]] veidai skirtingi. O [[laimė]] apskritai neturi veido. – ''Dienoraštis be datų''.
|