Justinas Marcinkevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

15 pridėta baitų ,  prieš 12 metų
nėra keitimo aprašymo
SNo edit summary
No edit summary
==Sentencijos==
===Apie pareigą===
# Yra tiktai vienas [[kelias]] į [[žmogus|žmogų]], ir tas kelias vadinasi [[Pareiga]].
# Mano [[ginklas|ginklai]] nukreipti į pagrindinį [[priešas|priešą]] – į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas – malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus [[malonumas]] yra suprasta ir sąmoningai atlikta [[pareiga]].
# Pabandykime suprasti [[gyvenimas|gyvenimą]] kaip [[pareiga|pareigą]]. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą [[visuomenė|visuomenei]], o visuomenės – žmogui, kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui.
# Visa ko [[pradžia]], man atrodo, yra ten, toli [[vaikystė]]je, kur [[žmogus]] pirmą kartą supranta, kad [[pasaulis|pasaulyje]] jis gyvena ne vienas, kad jo [[rankos]], ir [[širdis]] privalo ką nors pridengti nuo [[skausmas|skausmo]], [[prievarta|prievartos]], [[melas|melo]], kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia [[pareiga]].
===Apie žmogų===
# Jei [[žmogus|žmonės]] nebūtų saulėmis, ką reikštų viena [[saulė]] aukštai danguje.
# Suprasti [[žmogus|žmogų]], padėti jam pažinti save, pažadinti tą galią, kuri slypi jame, o svarbiausia – [[meilė|meilę]] ir [[pagarba|pagarbą]] į save panašiam, – toks būtų bendriausiais žodžiais mūsų [[uždavinys]].
# Suprasti [[žmogus|žmogų]]! Tai be galo daug, beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save – suprasti kitą, suprasti kitą – suprasti save. – ''„Dienoraštis be datų“''.
# [[Žmogus]] įgyja vertę tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį.
# [[Žmogus]] – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas [[žmonija]]. Tiktai pažindami raides, pradedame skaityti.
# [[Žmogus]] per [[skausmas|skausmą]], per [[kančia|kančią]], siekdamas katarsio, daugiau pažįsta, plačiau ir giliau pamato.
===Kitos===
# Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo [[laikas|laiką]] ir save pralenkti, einame ne milimetrais – sieksniais, tartum karštą plieną lankstom [[lemtis|lemtį]].
# Jei [[žmogus|žmonės]] nebūtų saulėmis, ką reikštų viena [[saulė]] aukštai danguje.
# Kada nors [[knyga|knygos]] atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo [[tamsa|tamsos]] ir [[smurtas|smurto]] žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.
# <...> kalbėti taip, tartum kiekvienas [[žodis]] būtų paskutinis.
# Ryškiausias [[vaikystė]]s prisiminimas – sunkios tėvo rankos, raikančios [[duona|duoną]] prie stalo. Šis vaizdas persekioja mane visą laiką, ir dabar aš manau, kad jame tarsi sukaupta visa žmogaus [[gyvenimo prasmė]]: išdalinti save, atiduoti šilumą, džiaugsmą, meilę, mintis ir visa, ką turi savyje – atiduoti visiems. Toks yra kiekvieno [[žmogus|žmogaus]] pašaukimas.
# Savyje reikia nuolat ugdyti [[kritika|kritiką]]. Ji atsiranda iš nuolatinio priešinimosi sau.
# Suprasti [[žmogus|žmogų]], padėti jam pažinti save, pažadinti tą galią, kuri slypi jame, o svarbiausia – [[meilė|meilę]] ir [[pagarba|pagarbą]] į save panašiam, – toks būtų bendriausiais žodžiais mūsų [[uždavinys]].
# Suprasti [[žmogus|žmogų]]! Tai be galo daug, beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save – suprasti kitą, suprasti kitą – suprasti save. – ''„Dienoraštis be datų“''.
# [[Tėvynė|Tėvyne]], tu mano tėvyne,/ Su kuo ir prieš ką tu eini?/ Kodėl tu draskai man krūtinę/ Ir ko tu taip ieškai many?
# Vedė palikdama / peizaže ir istorijoj pėdas. / Iš motinos lūpų išdygo / ir mumyse pasisėjo. (Apie kalbą).
# Visi mes išskrendame iš [[vaikystė]]s. O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų.
# Visų [[džiaugsmas|džiaugsmų]] [[veidas|veidai]] panašūs vienas į kitą. [[Skausmas|Skausmų]] veidai skirtingi. O [[laimė]] apskritai neturi veido. – ''„Dienoraštis be datų“''.
# [[Žmogus]] įgyja vertę tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį.
# [[Žmogus]] – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas [[žmonija]]. Tiktai pažindami raides, pradedame skaityti.
# Žmogaus [[likimas]] iš tikrųjų yra jo dvasios likimas.
# [[Žmogus]] per [[skausmas|skausmą]], per [[kančia|kančią]], siekdamas katarsio, daugiau pažįsta, plačiau ir giliau pamato.
== Nuorodos ==
{{wikipedia}}
40 827

pakeitimai