Justinas Marcinkevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

==Sentencijos==

===Apie pareigą===

# Mano [[ginklas|ginklai]] nukreipti į pagrindinį [[priešas|priešą]] – į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas – malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus [[malonumas]] yra suprasta ir sąmoningai atlikta [[pareiga]].

# Pabandykime suprasti [[gyvenimas|gyvenimą]] kaip [[pareiga|pareigą]]. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą [[visuomenė|visuomenei]], o visuomenės – žmogui, kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui.

# Visa ko [[pradžia]], man atrodo, yra ten, toli [[vaikystė]]je, kur [[žmogus]] pirmą kartą supranta, kad [[pasaulis|pasaulyje]] jis gyvena ne vienas, kad jo [[rankos]], ir [[širdis]] privalo ką nors pridengti nuo [[skausmas|skausmo]], [[prievarta|prievartos]], [[melas|melo]], kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia [[pareiga]].

===Kitos===

# Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo [[laikas|laiką]] ir save pralenkti, einame ne milimetrais – sieksniais, tartum karštą plieną lankstom [[lemtis|lemtį]].

# Kada nors [[knyga|knygos]] atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo [[tamsa|tamsos]] ir [[smurtas|smurto]] žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.

# <...> kalbėti taip, tartum kiekvienas [[žodis]] būtų paskutinis.

# Ryškiausias [[vaikystė]]s prisiminimas – sunkios tėvo rankos, raikančios [[duona|duoną]] prie stalo. Šis vaizdas persekioja mane visą laiką, ir dabar aš manau, kad jame tarsi sukaupta visa žmogaus [[gyvenimo prasmė]]: išdalinti save, atiduoti šilumą, džiaugsmą, meilę, mintis ir visa, ką turi savyje – atiduoti visiems. Toks yra kiekvieno [[žmogus|žmogaus]] pašaukimas.

# Savyje reikia nuolat ugdyti [[kritika|kritiką]]. Ji atsiranda iš nuolatinio priešinimosi sau.

# [[Tėvynė|Tėvyne]], tu mano tėvyne,/ Su kuo ir prieš ką tu eini?/ Kodėl tu draskai man krūtinę/ Ir ko tu taip ieškai many?

# Vedė palikdama / peizaže ir istorijoj pėdas. / Iš motinos lūpų išdygo / ir mumyse pasisėjo. (Apie kalbą).

# Visi mes išskrendame iš [[vaikystė]]s. O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų.

# Visų [[džiaugsmas|džiaugsmų]] [[veidas|veidai]] panašūs vienas į kitą. [[Skausmas|Skausmų]] veidai skirtingi. O [[laimė]] apskritai neturi veido. – ''„Dienoraštis be datų“''.

# Žmogaus [[likimas]] iš tikrųjų yra jo dvasios likimas.

== Nuorodos ==

{{wikipedia}}