Justinas Marcinkevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Satamas (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
SNėra keitimo santraukos
2 eilutė:
==Sentencijos==
===Apie pareigą===
# [[Gyvenimas]] – malonumų indas, pripildytas kartaus [[pareiga|pareigos]] ir atsakomybės gėrimo. ''„Dienoraštis be datų“''.
# Yra tiktai vienas kelias į [[žmogus|žmogų]], ir tas kelias vadinasi [[Pareiga]].
# Mano [[ginklas|ginklai]] nukreipti į pagrindinį [[priešas|priešą]] – į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas – malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus [[malonumas]] yra suprasta ir sąmoningai atlikta [[pareiga]].
# Pabandykime suprasti [[gyvenimas|gyvenimą]] kaip [[pareiga|pareigą]]. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą [[visuomenė|visuomenei]], o visuomenės – žmogui, kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui.
# Visa ko [[pradžia]], man atrodo, yra ten, toli [[vaikystė]]je, kur [[žmogus]] pirmą kartą supranta, kad [[pasaulis|pasaulyje]] jis gyvena ne vienas, kad jo [[rankos]], ir [[širdis]] privalo ką nors pridengti nuo [[skausmas|skausmo]], [[prievarta|prievartos]], [[melas|melo]], kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia [[pareiga]].
# [[Gyvenimas]] – malonumų indas, pripildytas kartaus [[pareiga|pareigos]] ir atsakomybės gėrimo. ''„Dienoraštis be datų“''.
===Apie žmogų===
# Jei [[žmogus|žmonės]] nebūtų saulėmis, ką reikštų viena [[saulė]] aukštai danguje.
14 eilutė:
# [[Žmogus]] įgyja vertę tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį.
# [[Žmogus]] – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas [[žmonija]]. Tiktai pažindami raides, pradedame skaityti.
# [[Žmogus]] negali suvokti [[Nebūtis|Nebūties]] – todėl, kad jis yra [[Būtis]].
# [[Žmogus]] per [[skausmas|skausmą]], per [[kančia|kančią]], siekdamas katarsio, daugiau pažįsta, plačiau ir giliau pamato.
# [[Žmogus]] negali suvokti [[Nebūtis|Nebūties]] – todėl, kad jis yra [[Būtis]].
===Kitos===
# Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo [[laikas|laiką]] ir save pralenkti, einame ne milimetrais – sieksniais, tartum karštą plieną lankstom [[lemtis|lemtį]].
25 eilutė:
# [[Kova]] kaip tik ir yra geriausias [[pažinimas]]. Tu turi dvi galimybes: laimėti arba pralaimėti. Ir vienu, ir kitu atveju kovos rezultatas bus vienodas: pažinimas.
# [[Kuklumas]], kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus [[kultūra|kultūrą]], [[inteligentiškumas|inteligentiškumą]], [[talentas|talentą]] ir, žinoma [[pagarba|pagarbą]] kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.
# [[Kūryba]] – vidinio išsivadavimo aktas, savo rūpesčio ir skausmo objektyvizavimas. Nežinau, kaip būčiau pajėgęs gyventi jeigu ne mano kūryba... ''„Dienoraštis be datų“''.
# Lengva meluoti, kai žinai, kaip meluoti, kai tavo [[melas]] ne tik nebaudžiamas, o, priešingai, tam tikra prasme netgi skatinamas ir, kaip rodo [[praktika]], atlyginamas.
# Matyt, yra „kolektyvinė pasąmonė“, kitaip kuo paaiškinsi masinės [[psichozė]]s reiškinius?
eilutė 34 ⟶ 35:
# [[Poezija]]: kai [[eilėraštis|eilėraštyje]] lieka ne rankų, o širdies šešėlis.
# [[Poezija]] siekia išlupti daiktą iš žmogaus krūtinės ir jo vietoje vėl įstatyti [[širdis|širdį]].
# [[Rašytojas]] yra ir bene aktyviausias nacionalinės kultūros sargas, savotiškai transformuojantis kultūrinį palikimą į dabartį ir į ateitį. ''„Dienoraštis be datų“''.
# [[Rašytojas]] turi būti sudėtas tarsi iš dviejų žmonių. Vienas vedžioja jo ranką, kitas stengiasi ją sulaikyti. Iš tos [[dvikova|dvikovos]] ir gimsta tikri kūriniai. Rašytojas, kuris nesipriešina sau – visada pralaimi.
# Reikia nuo kažko pasitraukti, kad galėtum prie kažko prieiti.
# Ryškiausias [[vaikystė]]s prisiminimas – sunkios tėvo rankos, raikančios [[duona|duoną]] prie stalo. Šis vaizdas persekioja mane visą laiką, ir dabar aš manau, kad jame tarsi sukaupta visa žmogaus [[gyvenimo prasmė]]: išdalinti save, atiduoti šilumą, džiaugsmą, meilę, mintis ir visa, ką turi savyje – atiduoti visiems. Toks yra kiekvieno [[žmogus|žmogaus]] pašaukimas.
eilutė 43 ⟶ 46:
# Visų [[džiaugsmas|džiaugsmų]] [[veidas|veidai]] panašūs vienas į kitą. [[Skausmas|Skausmų]] veidai skirtingi. O [[laimė]] apskritai neturi veido. – ''„Dienoraštis be datų“''.
# Žmogaus [[likimas]] iš tikrųjų yra jo dvasios likimas.
# [[Rašytojas]] yra ir bene aktyviausias nacionalinės kultūros sargas, savotiškai transformuojantis kultūrinį palikimą į dabartį ir į ateitį. ''„Dienoraštis be datų“''.
# [[Rašytojas]] turi būti sudėtas tarsi iš dviejų žmonių. Vienas vedžioja jo ranką, kitas stengiasi ją sulaikyti. Iš tos [[dvikova|dvikovos]] ir gimsta tikri kūriniai. Rašytojas, kuris nesipriešina sau – visada pralaimi.
# [[Kūryba]] – vidinio išsivadavimo aktas, savo rūpesčio ir skausmo objektyvizavimas. Nežinau, kaip būčiau pajėgęs gyventi jeigu ne mano kūryba... ''„Dienoraštis be datų“''.
 
== Nuorodos ==
{{wikipedia}}