09:15, 13 liepos 2010 versija taisyti Kurmis (aptarimas \| indėlis) Administratoriai 45 893 keitimai SNėra keitimo santraukos ← Ankstesnis keitimas		20:26, 19 rugpjūčio 2010 versija taisyti atšaukti Kurmis (aptarimas \| indėlis) Administratoriai 45 893 keitimai SNėra keitimo santraukos Vėlesnis pakeitimas →
45 eilutė: # Jei dresiruosime savo [[sąžinė\|sąžinę]], tai ir kąsdama ji mus bučiuos. # Mūsų stipriausiam [[potraukis\|potraukiui]], mūsų tironui, paklūsta ne tik mūsų [[protas]], bet ir mūsų [[sąžinė]]. # Kad „Naujasis Testamentas“, visais atžvilgiais rokoko skonio apraiška, buvo sujungtas su „Senuoju Testamentu“ į vieną [[knyga\|knygą]] -– Bibliją, "knygą pačią savaime", -– tai turbūt didžiausias [[akiplėšiškumas]] ir "dvasios nuodėmė", slegianti literatūrinės Europos [[sąžinė\|sąžinę]]. ===Apie tiesą=== # „Kiekviena [[tiesa]] yra paprasta.“ – Ar tai nėra dvigubas [[melas]]? 121 eilutė: # Kas save [[niekinimas\|niekina]], tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją. # [[Kerštas]] yra žmogiškiau nei keršto nebuvimas. # Kiekvienai giliai sielai reikia kaukės; dar daugiau -– kiekviena gili [[siela]] pamažu apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir lėkštai interpretuojamas kiekvienas jos ištartas žodis, kiekvienas žengtas žingsnis, kiekvienas gyvenimo ženklas. # Kiekvienas gilus [[mąstytojas]] labiau baiminasi būti suprastas negu nesuprastas. Pastaruoju atveju kenčia galbūt jo tuštybė, o pirmuoju – jo širdis, jo atjauta, kuri nuolat teigia: Ak, kodėl jūs norite, kad jums būtų taip pat sunku kaip man? # Kiekvienai [[partija]]i. – Piemeniui visada reikalingas avinas vedlys, – priešingu atveju jam pačiam kartais gali tekti tapti avinu. 134 eilutė: # Mūsų [[poelgis\|poelgių]] [[padarinys\|padariniai]] griebia mus už plaukų visiškai neatsižvelgdami į tai, kad mes per tą laiką „pasitaisėme“. # <...> net [[gėris]] didžiajame gyvenimo spektaklyje yra tik [[išsekimas\|išsekimo]] forma. # Pamišę [[individas\|individai]] – tai labai retas reiškinys, o štai pamišusios [[grupė\|grupės]], [[partija\|partijos]], [[tauta\|tautos]], [[epocha\|epochos]] – tai tiesiog [[taisyklė]]. (Individų [[beprotybė]] -– retenybė, bet grupių, partijų, tautų, laikų beprotybė -– taisyklė). # [[Pasibjaurėjimas]] [[purvas\|purvu]] gali būti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti – „Pasiteisinti“. # Pasinėrus į savo laukinę [[prigimtis\|prigimtį]], geriausiai pailsima nuo savo nenatūralumo, nuo savo [[dvasingumas\|dvasingumo]]... 140 eilutė: # [[Pažinimas]] – viena [[asketizmas\|asketizmo]] formų. # Priekaištas, išsišokimas, žaismingas nepasitikėjimas, ironija – tai [[sveikata\|sveikatos]] požymiai: visa, kas besąlygiška, yra patologija. # Reikia atsisakyti blogo skonio – geisti sutikti su daugelio [[nuomonė\|nuomone]]. „Gėris“ nustoja būti gėriu, nuskambėjęs iš kaimyno lūpų. Tuo labiau „visuotinis gėris“ – iš kur jam rastis! Žodis prieštarauja pats sau – tai, ką gali turėti visi, visada turi menką [[vertė\|vertę]]. Pagaliau turi būti taip, kaip yra ir buvo visada: dideli dalykai -– dideliems, prarajos -– giliems, švelnumas ir šiurpas – subtiliems, žodžiu, visi reti dalykai – retiems. # Savo [[principas\|principais]] mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba slėpti, – gali būti, kad du vienodų principų žmonės siekia visiškai skirtingų dalykų. # [[Siela]], suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių.

Frydrichas Nyčė: Skirtumas tarp puslapio versijų