Akselis Miuntė: Skirtumas tarp puslapio versijų

# Romanistai, atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. [[Liga|Ligų]] ir [[Mirtis|Mirties]] specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino savo herojų. [[Poetai]] ir [[filosofai]], skambiomis eilėmis ir proza šlovinantys Išlaisvintoją Mirtį, dažnai išbąla, vien paminėjus geriausios jų bičiulės vardą. Tai sena istorija. <...> Kraupiausias [[knyga]]s apie karą, parašė taikūs žmonės, net negirdėję, kaip sprogsta toliašaudžių vokiškų pabūklų sviediniai. [[Rašytojas|Rašytojai]], su didžiausiu malonumu peršantys skaitytojams seksualinių orgijų aprašymus patys paprastai nenusikalta dorovei.

# [[Žmogus]] negalėtų pakelti [[gyvenimas|gyvenimo]], jei žinotų savo [[mirtis|mirties]] valandą.

===Kitos===

# [[Akis|Akys]] neklysta, kol pasikliaujama savo paties, o ne kitų akimis.

# Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja [[kaina]], yra pasakęs vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias verčiausias jie parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikra, naudinga – nebrangu; tik už tai, be ko galima apseiti, mokam didelius pinigus. Kas tikrai gražu – išvis neparduodama; visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamai galima gėrėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuostabia jūra. Dykai mums čiulba paukščiai, veltui galim prisiskinti pakelėj lauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą Nakties menę. Vargšas miega geriau negu turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro skanesnis negu įmantrūs patiekalai Rico restorane. Pasitenkinimas ir sielos ramybė geriau mėgsta kaimo pirkelę negu ištaigingus miesto rūmus. Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia [[žmogus|žmogui]], kol jis turi pats save.

# Man vis tiek – ar [[praeitis]], ar [[ateitis]]. Aš žinau viską.

# Neatiduodamas [[žmogus|žmogui]] savęs, neduodi jam nieko.

# [[Pasaulis]], kuriame gyvenome vakar, – ne tas pasaulis, kuriame gyvame šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo [[likimas|likimo]]. Žmogus negali dukart nusimaudyti toje pačioje upėje, pasakė Heraklitas. Vieni šliaužioja keliais, kiti jodinėja ir važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto karveliais, skraidydami lėktuvais. Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio galą.

# Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir [[rašymas|rašyti]] romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą, lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti šiurpias intrigas, negu patirti jas pačiam savo kailiu.