Justinas Marcinkevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

# Ryškiausias [[vaikystė]]s prisiminimas – sunkios tėvo rankos, raikančios [[duona|duoną]] prie stalo. Šis vaizdas persekioja mane visą laiką, ir dabar aš manau, kad jame tarsi sukaupta visa žmogaus [[gyvenimo prasmė]]: išdalinti save, atiduoti šilumą, džiaugsmą, meilę, mintis ir visa, ką turi savyje – atiduoti visiems. Toks yra kiekvieno [[žmogus|žmogaus]] pašaukimas.

# Savyje reikia nuolat ugdyti [[kritika|kritiką]]. Ji atsiranda iš nuolatinio priešinimosi sau.

# Vedė palikdama / peizaže ir istorijoj pėdas. / Iš motinos lūpų išdygo / ir mumyse pasisėjo. (Apie kalbą).

# Visada žemėje per mažai gerų [[žodis|žodžių]] – [[meilė|meilės]], [[tiesa|tiesos]] ir [[dėkingumas|dėkingumo]] žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname [[abejingumas|abejingi]] pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.