Aristotelis: Skirtumas tarp puslapio versijų

# Kiekvienas [[žmogus]] turi savo supratimą apie tai, kas puiku ir malonu; čia galbūt ir glūdi didžiausias dorovinis žmogaus pranašumas, kad jis kiekvienu atskiru atveju randa [[tiesa|tiesą]], būdamas tarsi jos matas ir dėsnis.

# Niekas taip neišsekina [[žmogus|žmogaus]], kaip ilgas nieko neveikimas.

# Teisingas ir santūrus [[žmogus]] yra ne tas, kuris dirba teisingus ir santūrius darbus, bet tas, kuris juos dirba taip, kaip teisingi ir santūrūs žmonės.

# [[Žmogus|Žmogaus]] paskirtis – protinga [[veikla]].

# [[Poezija]] yra filosofiškesnė ir rimtesnė už [[istorija|istoriją]]: poezija daugiau kalba apskritai, o istorija konkrečiai.

# Savo paties [[gerovė]] yra beveik neįmanoma be gero ūkio ir [[valstybė]]s tvarkymo.

# Tas, kuris nemoka [[atgaila|atgailauti]], yra nebepataisomas.

# Tas pats [[daiktas]] ne visą laiką būna malonus, nes mūsų [[prigimtis]] nėra vienalytė – joje yra dar ir kažkas kita; dėl to mes esame pasmerkti išnykti. Todėl jeigu viena mūsų prigimties dalis ką nors daro, tai būna priešinga kitai tos prigimties daliai, bet jeigu abi tos dalys susilygina, tada veikla neatrodo nei maloni, nei nemaloni. Jeigu prigimtis būtų vienalytė, tada ta pati veikla visuomet būtų maloniausia.