Bruno Ferrero: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
20 eilutė:
# [[Meilė|Mylėti]] – tai dalyvauti kito [[gyvenimas|gyvenime]] visa savo esybe.
# Reikia daug [[drąsa|drąsos]] [[meilė|mylėti]]. Ne mažiau drąsos reikia ir leistis būti mylimam.
===Apie širdį===
# Gerai matome tik [[širdis|širdimi]]. Turėtume ja geriau pasikliauti.
# Pati svarbiausia mūsų užduotis – neleisti augti mūro sienai savo [[širdis|širdyje]]. O ypač saugotis, kad netaptume akmeniu kitų sienose.
# [[Šypsena]] – tai pro tavo veido langą šviečianti šviesa, kuri sako žmonėms, jog tavo [[širdis]] yra namie.
===Kitos===
# Esame pernelyg įpratę viską parduoti ir pirkti, tad kartais nepajėgiame įsivaizduoti, jog gali būti ir „neįkainojamų“ dalykų.
# Esti vienintelis būdas išspręsti [[problema|problemą]]: su ja susigrumti.
# Gerai matome tik [[širdis|širdimi]]. Turėtume ja geriau pasikliauti.
# Išgelbėti [[pasaulis|pasauliui]] reikia, kad bent vienas to norintis žmogus tai pradėtų.
# Jei neišgirstame atsakymo į savo [[malda]]s – vien todėl, kad širdies gilumoje jo nesitikime.
eilutė 30 ⟶ 33:
# Neieškok [[Kristus|Kristaus]] veido viename žmoguje, bet sugebėk įžvelgti Kristaus veido dalelę kiekviename.
# [[Pasaulis]] panašus į laiptus, kuriais [[žmogus]] visą laiką tik ir mėgina ropštis, besistengdamas pakilti kuo aukščiau.
# Pati svarbiausia mūsų užduotis – neleisti augti mūro sienai savo [[širdis|širdyje]]. O ypač saugotis, kad netaptume akmeniu kitų sienose.
# Per daug lengvai norime atsidurti tarp tų, kurie gauna. Jėzui mes esame tie, kurie turi duoti.
# Plačiai pasklidusi [[mintis]] nebūtinai yra protinga.
eilutė 37 ⟶ 39:
# Skorpionas gyvena tam, kad skaudžiai geltų, o aš – kad būčiau [[gailestingumas|gailestingas]] kitiems.
# Svarbu ne tai, kad esame labai užsiėmę gausybe darbų, bet kodėl esame užsiėmę. Bitę visi giria; uodą daužo mušekliu. Pusę gyvenimo tik ir ieškome, kaip sunaudoti [[laikas|laiką]], kurį taip skrupulingai taupome.
# [[Šypsena]] – tai pro tavo veido langą šviečianti šviesa, kuri sako žmonėms, jog tavo [[širdis]] yra namie.
# Tikime kaklaryšiais, o ne [[idėja|idėjomis]].
# Trylikametis vaikštinėjo su mama smelėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė: – Mama, pagaliau pavyko susirasti [[draugas|draugą]], kaip jį išsaugoti? Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko: –Supratau!...