Alberas Kamiu: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
98 eilutė:
# Matyt, prie [[skulptūra|skulptūros]] mane traukia meilė akmeniui. Jis suteikia [[žmogus|žmogaus]] formai svarumo ir abejingumo, be kurių jis man neatrodo didis.
# Natūralu, kad esi dėkingas tam, kuris tau leidžia bent sykį būti geresniam, negu esi. Taip mes pagerbiame ir pašloviname geresnio [[žmogus|žmogaus]] idėją.
# Pasaulį nušviečia ir daro pakenčiamą įprastas [[pojūtis]], kad kažkas sieja mus su juo, ir ypač pojūtis, kad kažkas sieja mus su kitais [[žmogus|žmonėmis]]. Ryšiai su kitais žmonėmis visuomet padeda mums eiti į priekį, nes jie visuomet numato plėtotę, ateitį, be to, gyvename taip, tarytum mūsų vienintelis uždavinys būtų kaip tik palaikyti ryšius su kitais žmonėmis. Tačiau būna dienų, kai suvokiame, jog tai anaiptol ne vienintelis mūsų uždavinys, ir ypač suvokiame, kad žmones su mumis sieja tik mūsų pačių valios pastangos, – liaukitės rašę ar kalbėję, nusišalinkite ir pamatysite, kaip jie išnyksta iš jūsų aplinkos, – kad dauguma žmonių iš tikro nuo jūsų nusigręžę (ne iš piktos valios, vien todėl, kad yra abejingi), o likusieji visuomet pasirengę nukreipti dėmesį į kitus dalykus; tokiomis dienomis suvoki, kiek atsitiktinių dalykų, aplinkybių žaismo susijusių su tuo, kas vadinama meile ar draugyste, ir tuomet [[pasaulis]] vėl nugrimzta į savo naktį, o mes – į tą didį šaltį, iš kurio žmogiškasis
# Svarbiausia, kas skiria [[žmogus|žmogų]] nuo [[gyvulys|gyvulio]], tai [[vaizduotė]]. Todėl mūsų [[seksualumas]] negali būti iš tikrųjų natūralus, t.y. aklas.
# Svarbiausioji [[žmogus|žmogaus]] [[savybė]] – gebėjimas užmiršti. Tačiau nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad jis užmiršta net ir tai, ką gero yra padaręs.
| |||