Jausmai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S r2.7.2+) (robotas Pridedama: bg:Чувства — Емоции |
Nėra keitimo santraukos |
||
1 eilutė:
== Sentencijos ==
# Būdamas jaunas, reikalavau iš [[žmogus|žmonių]] daugiau, nei jie galėjo man duoti: nesibaigiančios [[draugystė]]s, nuolatinio [[jaudulys|jaudulio]]. Dabar moku reikalauti mažiau, negu jie gali duoti: buvimo šalia be žodžių. Ir jų [[jausmas|jausmai]], [[draugystė]], kilnūs [[poelgis|poelgiai]] man visuomet atrodo nelyginant stebuklas: tikra [[malonė]]. – [[Albertas Kamiu|A. Kamiu]].
# [[Draugystė|Draugystę]] daro neišardoma ir jos žavesį didina [[jausmas]], kurio stinga [[meilė|meilei]], – [[pasitikėjimas]]. – [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]].
# [[Ekonomika]] kalba [[skaičius|skaičiais]], o ne [[jausmas|jausmais]]. – [[Bronislovas Lubys|B. Lubys]].
# [[Jausmas|Jausmai]] geri tuo, kad nuveda mus [[klystkelis|klystkeliais]], o [[mokslas]] – kad nieko bendra su jausmais neturi. – [[Oskaras Vaildas|O. Vaildas]].
# Mūsų slepiami [[jausmas|jausmai]] yra daug galingesni už atvirai reiškiamus. – [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]].
# Ne [[idėja]], o [[jausmas|jausmu]] patraukiami [[
# Nuostabiausias ir giliausias [[jausmas]], kurį galime patirti yra [[mistiškumas]]. Tai visų [[mokslas|mokslų]] užuomazga. Tas, kuriam šis jausmas svetimas, kurio niekuo nenustebinsi, kuris paskendęs [[baimė]]je, tolygus [[mirtis|mirusiam]]. Jeigu pripažįstame, kad tai, kas neatskleista, tikrai egzistuoja ir pasireiškia aukščiausia išmintimi ir akinančių grožiu, prieinamu neišlavintiems mūsų sugebėjimams, prilygstantiems tik primityvioms formoms, tai – [[žinojimas]]. – [[Albertas Einšteinas|A. Einšteinas]].
# [[Politika|Politikos]] veikėjai nesivadovauja [[meilė|meile]] arba [[neapykanta]], juos veikia [[interesas|interesai]], o ne [[jausmas|jausmai]]. – [[Filipas Česterfildas|F. Česterfildas]].
eilutė 15 ⟶ 16:
# Visi nuostabūs [[jausmas|jausmai]] pasaulyje sveria mažiau už vieną gerą [[darbas|darbą]]. – [[Džeimsas Raselas Lovelis|Dž. R. Lovelis]].
# [[Žmogus]] – tai dalis visumos, kurią vadiname [[visata]], ir yra apribotas [[laikas|laiko]] bei [[erdvė]]s. Save, savo [[mintis]] ir [[jausmas|jausmus]] jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo [[sąmonė]]s optinės apgaulės. Ši [[apgaulė]] – lyg tam tikra mūsų [[noras|norų]] apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra iš tos priklausomybės išsilaisvinti taip, kad atjauta pasiektų visus gyvus sutvėrimus ir visą prigimties grožį. – [[Albertas Einšteinas|A. Einšteinas]].
▲# Ne [[idėja]], o jausmu patraukiami [[Žmogus|žmonės]]. – [[Hipolitas Tenas Taine]].
# Į dovanojantį malonu žiūrėti taip pat, kaip ir į pačią [[Dovana|dovaną]]. – [[Johanas Volfgangas Gėtė]].
# Įvykdyta [[pareiga]] beveik visada atrodo ne visai įvykdyta, nes niekuomet neįmanoma pasitenkinti. – [[Johanas Volfgangas Gėtė]].
|