Kančia: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
15 eilutė:
# Kiekvieno [[kančia|kančioje]], [[emocija|emocijoje]], [[aistra|aistroje]] esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso [[menas|menui]]. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. [[Menas]] – tai nuotolis, kurį kančiai suteikia [[laikas]]. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu. – [[Albertas Kamiu|A. Kamiu]].
# Matyti [[kančia|kančią]] – malonu, kančią sukelti – dar maloniau: tai negailestinga taisyklė, bet sena, tvirta, žmogiška – pernelyg žmogiška [[taisyklė]]. – [[Frydrichas Nyčė|F. Nyčė]].
# [[Meilė]] atsiranda tuomet, kai ne tik įstengi pakelti [[kančia|kančią]], bet ir jos vengi. – [[Nikolajus Gogolis|N. Gogolis]].
# [[Meilė]] ir [[kančia]] gaivina [[siela|sielą]] taip, kaip rasa suvytusius žiedus. Be meilės [[gyvenimas]] tuščias ir beprasmis. – [[Salomėja Nėris|S. Nėris]].
# [[Mirtis|Mirti]] taip pat natūralu kaip ir gimti. Kas miršta už svarbų reikalą, panašus į sužeistąjį karštame mūšyje, iš pradžių beveik nejaučiantį skausmo. Todėl užvaldytasis gražių sumanymų tikrai išvengs mirties [[kančia|kančių]]. – [[Fransis Bekonas|F. Bekonas]].