Frydrichas Nyčė: Skirtumas tarp puslapio versijų

# Sunku su žmonėmis [[gyvenimas|gyventi]], nes pernelyg sunku tylėti.

# Taikydamasis švelniai sakant, į „angelus“, [[žmogus]] taip sutrikdė skrandį ir leido apsinešti liežuviui, kad dėl to jam pasidarė atgrasus ne tik [[džiaugsmas]] ir gyvulio nekaltybė, bet ir pats [[gyvenimas]] neteko skonio.

===Apie išdidumą===

# „Aš tai padariau“, – sako mano [[atmintis]]. „Aš negalėjau to padaryti“, – sako mano nepalenkiamas [[išdidumas]]. Galų gale atmintis pasiduoda.

# Matyti [[kančia|kančią]] – malonu, kančią sukelti – dar maloniau: tai negailestinga taisyklė, bet sena, tvirta, žmogiška – pernelyg žmogiška [[taisyklė]].

# Vienos vienintelės isteriškos išsilavinusios patelės [[skausmas|skausmo]] naktis nė iš tolo neprilyginama su [[kančia|kančiomis]] visų tų gyvūnų, kuriuos žmonės, ieškodami atsakymų į mokslo klausimus, klausinėjo peilio ašmenimis.

===Apie meilę===

# Juslumas dažnai per daug skubina [[meilė]]s augimą – jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti.

# Daug [[žmogus|žmonių]] visą [[gyvenimas|gyvenimą]] laukia progos parodyti savo [[gerumas|gerumą]].

# Daugybė [[žmogus|žmonių]] laikosi pasirinkto [[kelias|kelio]] ir vos keli – [[tikslas|tikslo]].

# „Jis man nepatinka.“ – „Kodėl“ – „Aš iki jo nepriaugau.“ – Ar bent vienas [[žmogus]] kada nors taip atsakė?

# Kaip? Ar [[žmogus]] yra tik Dievo klaida? Ar [[Dievas]] tik žmogaus klaida?

# [[Įsitikinimas]] – iš esmės didesnis [[šviesa|šviesos]] [[priešas]] nei [[melas]].

# Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai [[bedugnė]] ima žiūrėti į tave.

# Jeigu mums tenka pakeisti [[nuomonė|nuomonę]] apie kokį nors [[žmogus|žmogų]], tai be gailesčio suverčiame jam visus [[nemalonumas|nemalonumus]], kuriuos dėl to patyrėme.

# Jei nori aukštybėn kilti, tai kopk savo kojomis. Nesileisk, kad kas nors neštų ir ant kito galvos nelipk.