Kančia: Skirtumas tarp puslapio versijų

# Kiekvieno [[kančia|kančioje]], [[emocija|emocijoje]], [[aistra|aistroje]] esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso [[menas|menui]]. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. [[Menas]] – tai nuotolis, kurį kančiai suteikia [[laikas]]. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu. – [[Albertas Kamiu|A. Kamiu]].

# Matyti [[kančia|kančią]] – malonu, kančią sukelti – dar maloniau: tai negailestinga taisyklė, bet sena, tvirta, žmogiška – pernelyg žmogiška [[taisyklė]]. – [[Frydrichas Nyčė|F. Nyčė]].

# [[Meilė]] ir [[kančia]] gaivina [[siela|sielą]] taip, kaip rasa suvytusius žiedus. Be meilės [[gyvenimas]] tuščias ir beprasmis. – [[Salomėja Nėris|S. Nėris]].

# [[Mirtis|Mirti]] taip pat natūralu kaip ir gimti. Kas miršta už svarbų reikalą, panašus į sužeistąjį karštame mūšyje, iš pradžių beveik nejaučiantį skausmo. Todėl užvaldytasis gražių sumanymų tikrai išvengs mirties [[kančia|kančių]]. – [[Fransis Bekonas|F. Bekonas]].

# [[Žmogus]] per [[skausmas|skausmą]], per [[kančia|kančią]], siekdamas katarsio, daugiau pažįsta, plačiau ir giliau pamato. – [[Justinas Marcinkevičius|J. Marcinkevičius]].

# [[Žmogus]], priverstas gyventi tik vienas pats ir galvoti tik apie save, nepakeliamai [[kančia|kenčia]]. – [[Blezas Paskalis|B. Paskalis]].

== Antikiniai posakiai ==

# Tantalo kančios (nepakeliamos [[kančia|kančios]] dėl to, kad trokštamas [[tikslas]] yra arti, o jį pasiekti neįmanoma. Tantalas – sen. graikų mitų personažas – Lydijos ar Frygijos Sipilo miesto karalius, užrūstinęs dievus, už tai pasmerktas Hade kentėti amžiną badą ir troškulį).