Alberas Kamiu: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
24 eilutė:
# Visi žino, kad [[gyvenimas]] nėra vertas tų pastangų, kuriomis už jį mokama.
# [[Žmogus|Žmonės]], kurie iš didelės [[meilė]]s išsižada asmeninio [[gyvenimas|gyvenimo]], gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti.
 
=== Apie kančią ===
# Gyventi su savo [[aistra|aistromis]] reiškia sykiu gyventi ir su savo [[kančia|kančiomis]], kurios yra jų atsvara, korekcija, pusiausvyra ir atlyginimas. Kai žmogus išmoksta – ir ne popieriuje – likti vienas su savo kančia, įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja „pasidalyti“ su kitais, jau nebedaug ko lieka mokytis.
eilutė 57 ⟶ 56:
# [[Žmogus|Žmonės]] nuolat painioja, viena vertus, [[santuoka|santuoką]] ir meilę, kita vertus, [[laimė|laimę]] ir meilę. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Štai kodėl, nors [[meilė]] ir labai retas daiktas, pasitaiko laimingų santuokų.
=== Apie menininką ===
# Jeigu [[menininkas]] nesutramdo savęs pats, jis paklaiksta ir ima vergauti [[šmėkla|šmėkloms]].
# Kodėl aš [[menininkas]], o ne [[filosofas]]? Todėl, kad mąstau [[žodis|žodžiais]], o ne [[idėja|idėjomis]].
# [[Menininkas]] tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra pusiaukelėje tarp [[grožis|grožio]], be kurio negali apsieiti, ir [[bendrija|bendrijos]], iš kurios negali ištrūkti. Štai kodėl tikri menininkai nieko nesmerkia, užuot teisę, jie įsipareigoja suprasti.
=== Apie mintis ===
# Jeigu reikėtų parašyti reikšmingą [[žmonija|žmonijos]] [[mintis|minties]] [[istorija|istoriją]], tai ji turėtų būti atsikartojančių [[atgaila|atgailų]] ir bejėgiškų [[pastanga|pastangų]] istorija.
# [[Mintis]] visuomet būna išsiveržusi į priekį. Ji mato pernelyg toli, toliau nei [[kūnas]], liekantis dabartyje. Panaikinti [[viltis|viltį]] reiškia sugrąžinti mintį į kūną. O kūnui lemta supūti.
# Visi didieji [[darbas|darbai]] ir visos didžiosios [[mintis|mintys]] prasideda nuo juokingai menkų dalykų.
eilutė 67 ⟶ 66:
=== Apie mirtį ===
# Bet kas yra šimtas milijonų [[mirtis|mirusiųjų]]? Kare buvęs kažin ar žino, kas yra vienas miręs žmogus. O kadangi vienas miręs žmogus nieko nereiškia, nebent savo akimis jį būtum matęs mirusį, tai šimtas milijonų lavonų, nusėjusių žmonijos istoriją, tėra dūmas vaizduotėje.
# Jei viena iš siaubingų žmogaus [[privilegija|privilegijų]] yra galimybė [[mirtis|numirti]] vienam, tai ne mažiau žiauri ir neabejotina tiesa yra tai, kad iš tikrųjų žmogui vienam numirti neįmanoma.
# Kai jūs visi čia, aš pajuntu beribę [[tuštuma|tuštumą]], kurios negaliu pakęsti. Man gera tik su [[mirtis|mirusiais]]. Jie tikri. Jie tokie kaip aš. Jie manęs laukia ir mane skubina.
# [[Mirtis]] turi patricijų rankas, jos traiško, bet išlaisvina.
eilutė 95 ⟶ 94:
# Didysis [[gyvenimas|gyvenimo]] klausimas – kaip gyventi tarp [[žmogus|žmonių]].
# Geriau jau būti vargšui ir laisvam negu turtingam ir priklausomam. Žinoma, [[žmogus|žmonės]] nori būti ir turtingi, ir laisvi, ir būtent šitai kartais padaro juos [[vargšas|vargšais]] ir [[vergas|vergais]].
# Kai iš [[pašaukimas|pašaukimo]] ar pagal [[profesija|profesiją]] esi daug mąstęs apie [[žmogus|žmones]], kartais imi ilgėtis [[primatas|primatų]]. Jie bent neturi slaptų [[mintis|minčių]].
# Kol [[žmogus]] nepažaboja savo [[geismas|geismo]], jis nepažaboja nieko. O jis beveik niekad jo nepažaboja.
# „Mes mylime [[žmogus|žmones]] ne tiek už gera, kurį jie mums padarė, kiek už gera, kurį jiems padarėme mes.“ Ne, blogiausiu atveju mes juos mylime ir už viena, ir už kita. Ir čia nėra nieko blogo. Natūralu, kad esi dėkingas tam, kuris tau leidžia bent sykį būti geresniam, negu esi. Taip mes pagerbiame ir pašloviname geresnio žmogaus idėją.