Alberas Kamiu: Skirtumas tarp puslapio versijų

# Kiekvieno [[kančia|kančioje]], [[emocija|emocijoje]], [[aistra|aistroje]] esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso [[menas|menui]]. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. [[Menas]] – tai nuotolis, kurį kančiai suteikia [[laikas]]. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu.

# Manoma, kad [[žmogus]] kenčia, kai miršta mylima būtybė. Ne, tikroji [[kančia]] didesnė – tai pajusti, kad [[sielvartas]] taip pat praeina. Net [[skausmas]] beprasmis.

=== Apie laimę ===

# Bendras [[gėris]] kuriamas kiekvieno [[laimė|laime]].

# [[Protas]] arba neigiamas, arba už jį brangiai mokama.

# [[Protas]] ir [[pasaulis]] paremia vienas kitą, bet negali apsikabinti.

=== Apie sielą ===

# Nemokėti pradžiuginti [[siela|sielos]] – reiškia ją parduoti.

# [[Istorija|Istorijoje]] vis dar būna tokių laikų, kai išdrįsęs tvirtinti, jog du ir du yra keturi, gauna palydėti galvą.

# Iš tiesų mes nebeturime jokių filosofinių problemų, išskyrus [[savižudybė|savižudybę]]. – ''Iš kalbos, pasakytos įteikiant Nobelio premiją 1957 m.''

# ... Kaligula nemirė. Jis tūno kiekviename iš mūsų. Jeigu jūsų rankose būtų [[valdžia]], jei jūsų krūtinėje plaktų išdidi [[širdis]], jūs patys išvystumėte, kai išsilaisvina toji pabaisa arba angelas, tūnantis jumyse.

# Kiekviena [[religija]] grindžiama nekaltumo ir kaltės sąvokomis.

# Visos žmonių [[nelaimė]]s kyla iš to, kad jie nekalba aiškia [[kalba]]. Norėdami išeiti į teisingą kelią, apsisprendžiau kalbėti ir veikti aiškiai. Taigi sakau: yra Dievo rykščių ir yra aukų, ir nieko daugiau.

# Visuomet perdėtai galvoji apie tai, ko nežinai.

==Nuorodos==

{{Vikipedija}}