Fransua de Larošfuko: Skirtumas tarp puslapio versijų

3 baitai pašalinti ,  prieš 6 metus
nėra keitimo aprašymo
# Kas pernelyg nugrimzta į [[smulkmena]]s, paprastai nebeįkerta didelių dalykų.
# Kiek [[veidmainiavimas|veidmainiavimo]] žmonių bendravimo [[paprotys|papročiuose]]! Tas, kuris prašo patarimo, vaizduoja, kad savo draugo nuomonę jis gerbia, nors iš tikrųjų jam tik reikia, kad kažkas pritartų jo poelgiams ir prisiimtų už juos atsakomybę. O tas, kuris pataria, apsimeta, jog už parodytą pasitikėjimą, girdi, jis atsilygina karštu ir nesavanaudžiu troškimu pasitarnauti, o iš tikrųjų paprastai šitaip norima gauti kokios nors naudos arba įgyti garbę.
# Kiekvieną savo [[amžius|amžiaus]] tarpsnį mes pradedame kaip naujokai, ir ne sykį mums pristinga [[patirtis|patirties]], nors esame gyvenę jau nemažai metų.
# [[Kivirčas|Kivirčai]] greit pasibaigtų, jei neteisi būtų tik viena pusė.
# [[Kuklumas]] išryškina teigiamas savybes ir pateisina vidutinybę.
# Mažai kas yra neįmanoma savaime: mums dažnai pritrūksta [[atkaklumas|atkaklumo]], o ne priemonių.
# [[Meilikavimas]] – netikras pinigas, esantis apyvartoje tik dėl mūsų [[tuštybė]]s.
# Mes daug kur liekame [[naujokas|naujokai]], kad ir kokio amžiaus sulaukę, ir mums dažnai trūksta [[patirtis|patirties]], kad ir kiek metų būtume nugyvenę.
# Mes dažnai save įtikinėjame, kad mylime žmones, kurie stovi aukščiau už mus, bet tiktai [[savanaudiškumas]] skatina tą mūsų [[draugystė|draugystę]]; mes atsiduodame jiems ne dėl to [[gėris|gėrio]], kurį norime jiems padaryti, bet dėl to, kurį norime iš jų gauti.
# Mes laimėtume [[žmogus|žmonių]] akyse, jeigu pasirudytume jiems tokiais, kokie mes visuomet buvome ir esame, o ne apsimestume tokiais, kokie niekuomet nebuvome ir nebūsime.
39 527

pakeitimai