Kančia: Skirtumas tarp puslapio versijų

# Kiekvienas [[kančia|kenčia]], kai [[darbas|dirba]] tik sau. Dirbdamas kitų labui, [[žmogus]] dalijasi su jais ir savo [[džiaugsmas|džiaugsmu]]. – [[Johanas Volfgangas fon Gėtė|J. V. Gėtė]].

# Kiekvieno [[kančia|kančioje]], [[emocija|emocijoje]], [[aistra|aistroje]] esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso [[menas|menui]]. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. [[Menas]] – tai nuotolis, kurį kančiai suteikia [[laikas]]. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu. – [[Albertas Kamiu|A. Kamiu]].

# [[Malonumas|Malonumų]] vergu tapęs žmogus tą pačią akimirką patenka ir į [[kančia|kančios]] vergiją. – [[Seneka]].

# Matyti [[kančia|kančią]] – malonu, kančią sukelti – dar maloniau: tai negailestinga taisyklė, bet sena, tvirta, žmogiška – pernelyg žmogiška [[taisyklė]]. – [[Frydrichas Nyčė|F. Nyčė]].