Eduardas Mieželaitis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
1 eilutė:
'''''[[Eduardas Mieželaitis]]''' (1919–1997) – lietuvių poetas, publicistas, vertėjas.''
==Sentencijos==
===Apie meilę===
# [[Meilė|Meilės]] jausmas yra žmogaus asmeniška vėliava.
# [[Neapykanta]] susirgusį [[žmogus|žmogų]] tegali pagydyti tik vienas vaistas – [[meilė]].
# Reikia pasaulį [[meilė|mylėti]] labiau negu save – tada [[žmogus|žmogui]] negresia jokie [[pavojus|pavojai]]. Ypač vidiniai.
===Apie meną===
#  Didelis ir tikras [[menas]] žmones suartina, padaro juos broliais.
# Jeigu [[menas|mene]] kaip pagrindinis asmuo nedalyvauja žmogiškoji sąžinė, toks menas neturi jokios ateities.
# [[Menas]] taip pat turi savo Mendelejevo lentelę: ne visi elementai dar surasti, ne visa ji užpildyta.
===Apie sielą, dvasingumą===
# [[Dvasingumas|Dvasinė]] informacija turi atsverti mūsų amžiuje sukauptą mokslinę pažintinę. Tik šitaip galima išlyginti atsiradusias disproporcijas, išlaikyti dviejų, medžiaginio ir dvasinio, ašigalių pusiausvyrą.
# [[Egoizmas|Egoistinės]] epidemijos virusas įsigali tada, kai nusilpsta dvasinis imunitetas, ir egoistinis instinktas, tos sielos soliteris, suryja visas maisto atsargas, kurias sukaupė žmogaus [[siela]].
# [[Kūnas]] nuolatos jaučia žemės trauką, bet [[siela]] jaučia nė kiek ne mažesnę žvaigždžių trauką.
# [[Meilė|Meilės]] jausmas yra žmogaus asmeniška vėliava.
# [[Neapykanta]] kaip pikta angis klastingai įsigauna į žmogaus [[širdis|širdį]] ir užnuodija jo [[kraujas|kraują]] ir [[smegenys|smegenis]], jo taurią širdį ir šviesias [[akis]], kuriomis jis žvelgia į daiktus ir žmones.
# [[Neapykanta]] susirgusį [[žmogus|žmogų]] tegali pagydyti tik vienas vaistas – [[meilė]].
# Normos, kurias [[žmogus]] pats sukūrė ir kurių jis privalėtų laikytis, yra žymiai aukštesnės, todėl sunkiai įvykdomos. Yra jėga, simbolizuojanti tobulumą. Tai susitarimo ženklas – kaip matematikoje. Tai simbolis, kuriuo žmogus įkūnijo savo moralinio tobulumo idealą.
# [[Objektyvumas]], [[pakantumas]], [[tolerancija]] – tokios dvasinės varžybos, kurios reikalauja nuolatinės dvasinių raumenų mankštos ir labai gero pasirengimo.
eilutė 22 ⟶ 23:
# Bet nieko nėra baisesnio, kaip grynakraujis [[optimizmas]], pakeltas į oficialųjį rangą. Savimi patenkinto [[žmogus|žmogaus]] fizionomija ir ... jokios [[mintis|minties]]...
# O [[žmogus|žmogau]]! Kada tu save nugalėsi? Atsimink, kad [[gamta|gamtą]] tik tada nugalėsi, kai nugalėsi save.
# Reikia pasaulį [[meilė|mylėti]] labiau negu save – tada [[žmogus|žmogui]] negresia jokie pavojai. Ypač vidiniai.
# Retkarčiais labai sveika ir nedidelė dozė [[liūdesys|liūdesio]], nes po to [[žmogus]] daug geriau jaučia [[džiaugsmas|džiaugsmą]].
# Tik didelės, kupinos didžiausių – tauriausių ir kilniausių – jausmų širdies [[žmogus]] gali nugalėti šiame pasaulyje ir savo, ir kitų [[menkystė|menkystę]].
32 eilutė:
# [[Blogis]] visada brutalesnis, stipresnis, agresyvesnis. [[Gėris]] – anemiškas, silpnas, juokingas. Jis nemoka rankomis ginti savo doro veido nuo blogio smūgių.
# [[Darbas]] – tai žmogaus didžiavimasis pačiu savimi.
# Dvasinė [[Dvasingumas|Dvasinėinformacija]] informacija turi atsverti mūsų amžiuje sukauptą mokslinę pažintinę. Tik šitaip galima išlyginti atsiradusias disproporcijas, išlaikyti dviejų, medžiaginio ir dvasinio, ašigalių pusiausvyrą.
# [[Gėris]] turi būti ginkluotas, jei nori atremti amžiną [[blogis|blogį]].
# [[Grožis]] – žmogaus dvasinio augimo vitaminas.