Atverti pagrindinį meniu

Pakeitimai

1 487 pridėti baitai ,  prieš 7 mėnesius
nėra keitimo aprašymo
# [[Auklėjimas]] turi būti pajėgus ir [[kūnas|kūną]] ir [[siela|sielą]] padaryti pačius puikiausius ir pačius geriausius. – [[Platonas]].
# Be to, daugelis mylėtojų pirmiau ima [[geismas|geisti]] [[kūnas|kūno]], negu pažįsta būdą ir ištiria kitas būdingas savybes, taigi jiems neaišku, ar jie panorės būti [mylimųjų] draugais ir tuomet, kai išblės jų potraukis. – [[Platonas]].
# Galbūt [[rojus]] tėra gražus išmislas, skirtas paslėpti bjauriai tiesai, kad [[kūnas]] tėra mėsos, kaulų, ir skystimo aparatas, sudylantis ir susidėvintis tarsi išklibę malūno dantračiai ar nepataisomai subyrantis nuo kokios negandos ar ligos tarsi iš rankų ant marmuro grindų išmestas brangus laikrodis Tad šiam mėsos ir kaulų aparatui, suvokusiam savo ribotumą ir netvarumą, verkiant reikia paguodos ir tikėjimo nemariąja siela, rojumi, prisikėlimu, idant turėtų nors menkiausią priežastį kasryt atsibusti ir daryti gausybę nereikšmingų ir iš esmės nieko nekeičiančių dalykų , tokių kaip valgymas, mylėjimasis, gimdymas, sėja ir pjūtis, kariavimas ir politikavimas, medžių kirtimas ir aksomo audimas, mokslo traktatų rašymas, miestų statymas, laivų rentimas ir plaukimas jais į tolimus kraštus... Verkiant reikia tikėjimo, kad visas šis bruzdėjimas iš tiesų turi kažkokią [[prasmė|prasmę]], kuri stebuklingai ims ir paaiškės, kai išmuš jį užbaigianti mirties valanda, o viso bruzdesio prasmingumui pagrįsti gudrieji prigalvojo visokių ritualų ir papročių, neva turinčių įtikinti, kad mėsos ir kaulų aparato išklerimas – anaiptol ne pabaiga, o tik viso ko pradžia... Tikra bajka, skirta vien tam, kad žmogus užsimirštų užsižaidęs, kaip kad dabar tie kainą laidojantys vaikai, ir taip smarkiai nesisielotų dėl savosios būties beprasmybės. – [[Kristina Sabaliauskaitė|K. Sabaliauskaitė]].
# [[Gėda]], jei šiame gyvenime tavo [[kūnas]] dar nepavargęs, o [[siela]] jau pailsusi. – [[Markas Aurelijus]].
# Ji ieškojo kažko, ir jis ieškojo kažko, abu jie ieškojo nirtulingai, vaipydamiesi, galvomis gręždamiesi kits kitam į krūtinę, o jųdviejų glamonės ir piestu stojantys [[kūnas|kūnai]] neleido juodviem užsimiršti, tik vis priminė pareigą ieškoti; kaip šunys desperatiškai rausiasi į žemę, taip juodu rausėsi į kits kito kūną; ir bejėgiškai, nusivylę, geisdami pastverti dar paskutinę laimės kruopelę, plačiais liežuviais kartkartėm braukė kits kitam per veidą. Tik nuvargę nurimo ir pajuto dėkingumą vienas kitam. – [[Fransas Kafka|F. Kafka]].
38 417

pakeitimų