Kristina Sabaliauskaitė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
2 eilutė:
==Sentencijos==
# Be to, atsimink, kaip senelis grįžęs iš Seimo sakė, kad velionis karalius turbūt grabe apsivertė, – ginčų nepripažįstančiu tonu ji pagrindė savo mintį, kad [[mirtis|mirusieji]] ne tik miega ir sapnuoja, bet dargi vartosi per miegus. – ''„Silva Rerum“''.
# Didžiausioji prabanga, tos nepaliaujamai sproginėjančios fejerverkinės ugnys, tie į orą pliūpsniais lekiantys pinigai – argi kada buvo išrastas geresnis būdas visiems pasakyti, kad savųjų [[turtas|turtų]] neskaičiuoji, jie tau nerūpi; viskas vien tam, kad vienas akimirksnis sušvistų beprotiška šviesa ir spalvom; viskas viena tam, kad parodytum – šventė, o rytoj nors ir tvanas; viskas vien tam, kad parodytum, jog be [[amžinybė]]s dar yra ir [[akimirka]]... – ''„Silva Rerum III“''.
# Esame visi pasmerkti, esame tik tyliai gelmėn pradėjęs grimzti [[laivas]], kuriuo plaukiantieji dar nežino, jog jo dugne tikrai yra pragaištinga skylė, pro kurių jau viską semia vanduo, ir gana seniai, o jie linksminasi, net nenutuokia ir net nepastebi, kad laivas sulėtėjęs ir seniai jau nebe plaukia, o skęsta. – ''„Silva Rerum III“''.
# Galbūt [[rojus]] tėra gražus išmislas, skirtas paslėpti bjauriai tiesai, kad [[kūnas]] tėra mėsos, kaulų, ir skystimo aparatas, sudylantis ir susidėvintis tarsi išklibę malūno dantračiai ar nepataisomai subyrantis nuo kokios negandos ar ligos tarsi iš rankų ant marmuro grindų išmestas brangus laikrodis Tad šiam mėsos ir kaulų aparatui, suvokusiam savo ribotumą ir netvarumą, verkiant reikia paguodos ir tikėjimo nemariąja siela, rojumi, prisikėlimu, idant turėtų nors menkiausią priežastį kasryt atsibusti ir daryti gausybę nereikšmingų ir iš esmės nieko nekeičiančių dalykų , tokių kaip valgymas, mylėjimasis, gimdymas, sėja ir pjūtis, kariavimas ir politikavimas, medžių kirtimas ir aksomo audimas, mokslo traktatų rašymas, miestų statymas, laivų rentimas ir plaukimas jais į tolimus kraštus... Verkiant reikia tikėjimo, kad visas šis bruzdėjimas iš tiesų turi kažkokią [[prasmė|prasmę]], kuri stebuklingai ims ir paaiškės, kai išmuš jį užbaigianti mirties valanda, o viso bruzdesio prasmingumui pagrįsti gudrieji prigalvojo visokių ritualų ir papročių, neva turinčių įtikinti, kad mėsos ir kaulų aparato išklerimas – anaiptol ne pabaiga, o tik viso ko pradžia... Tikra bajka, skirta vien tam, kad žmogus užsimirštų užsižaidęs, kaip kad dabar tie kainą laidojantys vaikai, ir taip smarkiai nesisielotų dėl savosios būties beprasmybės. – ''„Silva Rerum“''.
# Giliai apmąstytas [[tikėjimas]], tikėjimas ne iš nuoskaudos ir kančios, ne paguodos ir atgailos ieškant, o iš laisvos valios ir suvokto dėkingumo už būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krikščioniui, o Dievui – mieliausias. – ''„Silva Rerum II“''.