Čakas Palanikas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
149 eilutė:
# Visos [[pastanga|pastangos]] pasaulyje nerūpės, jei nesi [[įkvėpimas|įkvėpime]].
====Ž====
# Žmogžudys, auka, liudytojas, kiekvienas mano, jog jo [[rolė]] yra svarbiausia.
# Žmonės, pirkdami [[mesijas|mesiją]], nori kokybės. Niekas nenori sekti paskui nevykėlį. Kai reikia rinktis išgelbėtoją, jie nepasitenkins tik žmogumi.
# Žmonės tiek metų dirbo, kad paverstų [[pasaulis|pasaulį]] saugia ir organizuota vieta. Niekas neįsivaizduoja, kaip tai būtų nuobodu.
# Žurnalistas ieško istorijos. [[Novelistas]] ją įsivaizduoja. Smagu tai, jog jūs net neįsivaizduojate, kiek laiko novelistas praleidžia su žmonėmis tam, jog sukurtų tą vienišą balsą. Tą izoliuotą pasaulį. Sunku dauguma mano novelių pavadinti beletristika.
# Žvelgiant į [[praeitis|praeitį]] viskas atrodo smagiau, smagiau, gražiau ir šalčiau. Jei esi pakankamai toli, gali juoktis iš bet ko.
eilutė 160 ⟶ 163:
# Kiekvienas šypsojosi su į smilkinį įremtu nematomu revolveriu.
# Kuo žemiau krisi, tuo aukščiau skrisi.
# Žmogžudys, auka, liudytojas, kiekvienas mano, jog jo rolė yra svarbiausia.
# Las Vegasas atrodo taip, lyg įsivaizduotum rojų naktį.
# Kai nežinome, ko nekęsti, nekenčiame savęs.
eilutė 172 ⟶ 174:
# Tai Didysis brolis, šokantis ir dainuojantis, lesinantis tave, taigi tavo protas niekada nebus pakankamai alkanas mąstymui.
# Lengva užsipulti ir sunaikinti kūrybos veiksmą. Daug sunkiau jį atlikti.
# Žurnalistas ieško istorijos. Novelistas ją įsivaizduoja. Smagu tai, jog jūs net neįsivaizduojate, kiek laiko novelistas praleidžia su žmonėmis tam, jog sukurtų tą vienišą balsą. Tą izoliuotą pasaulį. Sunku dauguma mano novelių pavadinti beletristika.
# Visi mano draugai su Autopilotu ir telefonais, jie visą laiką skambina vieni kitiems ir palieka priminimus apie tai, kas turėtų įvykti. Paliekame priminimus ir sau. Einame į parduotuvę, ten, kur pasiruošę išgraviruoti bet kokį šūdą ant sidabrinės lėkštelės ar rašiklio. Gauname priminimus kiekvienam specialiam įvykiui, nes toks gyvenimas mums yra per greitas. Perkame visus tuos paveikslėlių rėmelius, kuriuose gali įrašyti garso žinutę. Viską įrašome į vaizdajuostę. Na, dabar yra visi tie skaitmeniniai fotoaparatai, jog galėtume kiekvienam į elektroninį paštą nusiųsti savo nuotraukas. Šis amžius atitinka nuobodžių atostogų skaidrių peržiūrą. Organizuojam ir reorganizuojam. Įrašom ir archyvuojam.
# Man patinka būti su žmonėmis. Bet man reikia scenarijaus, rolės, kažko, kas padės įveikti mano baimę atsisakyti rizikos arba gėdą.
eilutė 181 ⟶ 182:
# Tu manai, jog jei tiesiog dirbsi sunkiai ir greičiau, atidėsi chaosą, bet vieną dieną tu keiti kiemo elektros lemputę su penkerių metų gyvavimo periodu ir suvoki, jog prieš keičiant ją, galėjai jau dešimt kartų numirti. Laikas bėga. Jau nebėra tos energijos, kurią naudodavai. Pradedi mažinti greitį.
# Kai esi žinomas, [[pietūs]] tau jau nėra maistas. Tai dvidešimties uncijų proteino, dešimties uncijų angliavandenių, be druskos, be cukraus, be riebalų, kuras.
# Žmonės, pirkdami mesiją, nori kokybės. Niekas nenori sekti paskui nevykėlį. Kai reikia rinktis išgelbėtoją, jie nepasitenkins tik žmogumi.
# Tie išsiblaškymo holikai. Tie dėmesio fobikai.
# Nesu pernelyg didelis moralistas, bet kartais kai kurių žmonių mirtys gali nulemti ištisos kultūros mirtį.