Fiodoras Dostojevskis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
67 eilutė:
# [[Žmogus]] – ištisas pasaulis, kad tik svarbiausioji jo paskata būtų tauri.
# [[Žmogus]] yra [[paslaptis]]. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą [[gyvenimas|gyvenimą]], tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką; aš spėju tą paslaptį, nes noriu būti žmogumi.
===Kitos===
# Aš be galo mėgstu [[realizmas|realizmą]] mene – realizmą, kuris, taip sakant, pakyla iki fantastikos... Kas gali būti fantastiškiau, negu [[tikrovė]]? Tai, kas žmonių daugumai fantastiška ir nepaprasta – man tėra pati tikrovės esmė...
eilutė 117 ⟶ 116:
# Senas [[sielvartas]] didžiosios žmogaus gyvenimo paslapties dėka pamažu tampa tyliu, graudžiu džiaugsmu. – ''„Broliai Karamazovai“''.
# Slopinti savo [[pareigingumas|pareigingumą]], nepripažinti [[priedermė|priedermių]], o reikalauti sau visų [[teisė|teisių]], yra tik [[kiaulystė]].
# [[Stebuklas|Stebuklai]] niekuomet tikro [[realistas|realisto]] nesutrikdys. Ne stebuklai verčia realistą tikėti. Tikras realistas, jeigu jis netikintis, visada ras savyje jėgų ir sugebėjimo netikėti stebuklu, o jei stebuklas atsistos prieš jį kaip neginčijamas faktas, tai jis greičiau nepatikės savo pojūčiais, negu pripažins faktą. O jeigu ir pripažins jį, tai pripažins kaip natūralų faktą, ligi šiol jam tik nežinomą. Realistui tikėjimas gimsta ne iš stebuklo, o stebuklas iš tikėjimo. Jeigu jau realistas įtikės, tai jis kaip tik dėl savo realizmo būtinai turės pripažinti ir stebuklą.
# Tas, kuris pagimdė, dar nėra [[tėvas]], o tėvas yra tas, kuris pagimdė ir nusipelnė šito vardo. – ''„Broliai Karamazovai“''.
# Tauriausias ir būdingiausias mūsų [[liaudis|liaudies]] bruožas – [[teisingumas]] ir jo troškimas.
| |||