Pagyrūnas – žmogus, kuris mėgsta girtis.

Sentencijos

keisti
  1. Pagyrūnas – pajuokos objektas protingiems, garbinimo – kvailiams, skanus kąsnelis pataikūnams ir savo paties garbėtroškos vergas. – F. Bekonas.
  2. Pagyrūniškos kalbos – pirmas silpnumo požymis, o galintieji atlikti didžius darbus laiko liežuvį už dantų. – Ciceronas.
  3. Pagyrūnų, kaip ir paauksuotų ginklų, vidus neatitinka išorės. – Pitagoras.
  4. Vienoda visų pagyrūnų dalia: anksčiau ar vėliau apsijuokia. – V. Šekspyras.
  5. Visi kalba apie kvailį ir pagyrūną, kad jis kvailys ir pagyrūnas, bet niekas nesako šito jam, o jis taip ir miršta nesužinojęs apie save to, ką žino visi. – Ž. de la Briujeras.
  6. Žmogui, daug kalbančiam apie save, sunku išvengti pagyrūniškumo. – D. Hjumas.
  7. Žmogus pagyrūnas – protingųjų pajuoka, kvailųjų garbinimo objektas, malonus radinys saldžialiežuviams ir savo paties tuščio pasodidžiavimo vergas. – F. Bekonas.

Patarlės ir priežodžiai

keisti
  1. Seklus vanduo triukšmingas, niekingas žmogus pagyrūniškas.
  1. Jis yra trimituotojas pats savęs.