Ričardas Oldingtonas

Ričardas Oldingtonas (angl.Richard Aldington, (1892-1962) – anglų rašytojas, poetas, literatūros kritikas.

Sentencijos keisti

Galima neapkęsti blogų žmogaus ypatybių, niekšybės, žiaurumo, dviveidiškumo, bet negalima neapkęsti žmonių.
Geriau jau sunkus, bet ne beprasmiškas gyvenimas.
Iš kur žmogus gali žinoti, kas jis? Juk visi nešiojamės savyje kitą, nepažįstamą save, kuris nelauktai mus apstulbina, priversdamas daryti tai ko nenorime.
Jau tada jis suprato, kad esminiais ir pačiais svarbiausiais savo išgyvenimais negalima dalintis su kitais, nepasidarius sau žalos. Galima žiūrėti į gyvenimą nerūpestingai, lengvabūdiškai, kaip mokykliniais laikais, galima suvokti jį protu, tačiau jei eisi į gyvenimą atvira širdimi, jei norėsi gyventi ne tik protu, bet ir jausmais, išplaukiančiais iš nuosavo kūno, o ne kitų išgalvotais, tuomet iš tikrųjų visi žmonės bus tavo priešai. – „Visi žmonės priešai“.
Jeigu reikalausi iš gyvenimo daugiau, negu jis gali duoti esamomis aplinkybėmis, neišvengiamai pralaimėsi.
Kiekvieną dieną jis padėkoja, kad dar turėjo ką valgyti ir nebuvo suvalgytas.
Kiekviena karta tariasi esanti visai kitokia, negu ankstyvesnioji, bet pagaliau pasirodo, kad ji lygiai tokia pati. Žiūrėdamas į savo gyvenimą dabar matau dažnai klydęs. Taip ir tau bus, kai sulauksi mano metų. Tačiau vis tiek – gyvenk ir klysk. Tai ir yra gyvenimas. Negalvok, kad esi tobulas – tai neįmanoma. Ugdyk tvirtą būdą, kad, atėjus bandymų dienoms, – jų neišvengsi, – galėtum jas vyriškai sutikti. Nesiduok suviliojamas banalių tiesų ir skambių, bet nerealių teorijų. Pakeliauk, pasidairyk po pasaulį, išmok pažinti žmones, pasirink kokį nors darbą, kuris tave traukia, įsimylėk, o jeigu reikia, tai ir pakvailiok, – bet visa tai daryk nuoširdžiai. Svarbiausia – gyventi nuoširdžiai, taip, kad pajustum gyvenimo skonį. Galimas daiktas, kad pasibaigus šiam, mūsų laukia dar ne vienas gyvenimas: jeigu šį gyvenimą nugyvensi viską iš jo paimdamas, tai būsi nusipelnęs kito gyvenimo, jei jis ateis.
Laikas – tai miražas, kuris susitraukia, kai žmogus laimingas, ir ištįsta, kai jis kenčia.
Mes galime visiems būti malonūs, bet negalime visų mylėti. Meilė yra intymiausias, asmeniškiausias jausmas. Ji kaip gėlė, kurią iš karto galime padovanoti tik vienam žmogui. Juk neįmanoma vienu metu padovanoti gėlę visai miniai, visai šaliai. Mylint reikia atiduoti visą save ir jausti, kad esi priimamas, o priimti visą yra galbūt sunkiau negu atiduoti visa. Žinome, ką duodame, bet negalima žinoti, ką reikia imti.
Mes turime atiduoti save kitiems, jei norime ką nors gauti iš jų.
Mes – žmonės. Mes kuriame dievus ir grumiamės su jais, o jie laimina mus.
Mylint reikia atiduoti visą save ir jausti, kad esi priimamas, o priimti sunkiau, negu atiduoti.
Nekęsdami kokio nors žmogaus, jame nekenčiame to, kas tūno mumyse pačiuose. Tai, ko nėra mumyse, mūsų nejaudina.
Niekad nesistenk kitų padaryti tuo, kuo pačiam nepasisekė tapti.
Nusileisti kol dar nesi apsisprendęs, galima. Bet jeigu imsi pats sau nuolaidžiauti, tai greitai liksi banalus.
Teprakeikia juos Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia dabar ir amžių amžiams.
Tik kas kartą buvo meilužiai negali būti draugai – jiems belieka būti arba meilužiais, arba priešais.