Dūžtančios, riaumojančios bangos baltomis keteromis buvo nerimastingos it jo paties mintys; ūmai, vieną akimirką pro kamuolinius debesis prasiveržė pluoštas auksinų saulės spindulių, bangos it užburtos ėmė akimirksniu rimti: tą akimirką jam dingtelėjo, jog būtis yra ne sustingusi, it Parmenido, ne nebepasikartojanti kaip Herakito upės tėkmė, bet veikiau tarsi jūra – ir pastovi, neišsliejanti iš savo geografinių kontūrų, ir kartu nuolat kintanti, kas akimirką vis kitokia. – K. Sabaliauskaitė.
