Atverti pagrindinį meniu

Wikiquote β

Justinas Marcinkevičius

Justinas Marcinkevičius (1930-2011) – lietuvių poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas.

Turinys

SentencijosKeisti

Apie pareigąKeisti

  1. Gyvenimas – malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo. – „Dienoraštis be datų“.
  2. Yra tiktai vienas kelias į žmogų, ir tas kelias vadinasi Pareiga.
  3. Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą – į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimasmalonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.
  4. Pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą visuomenei, o visuomenės – žmogui, kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui.
  5. Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.

Apie žmogųKeisti

  1. Jei žmonės nebūtų saulėmis, ką reikštų viena saulė aukštai danguje.
  2. Suprasti žmogų, padėti jam pažinti save, pažadinti tą galią, kuri slypi jame, o svarbiausia – meilę ir pagarbą į save panašiam, – toks būtų bendriausiais žodžiais mūsų uždavinys.
  3. Suprasti žmogų! Tai be galo daug, beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save – suprasti kitą, suprasti kitą – suprasti save. – „Dienoraštis be datų“.
  4. Žmogus bent sykį privalo parodyti liežuvį savo baimei.
  5. Žmogus įgyja vertę tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį.
  6. Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas žmonija. Tiktai pažindami raides, pradedame skaityti.
  7. Žmogus negali suvokti Nebūties – todėl, kad jis yra Būtis.
  8. Žmogus per skausmą, per kančią, siekdamas katarsio, daugiau pažįsta, plačiau ir giliau pamato.

KitosKeisti

  1. Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo laiką ir save pralenkti, einame ne milimetrais – sieksniais, tartum karštą plieną lankstom lemtį.
  2. Jei iš viso yra pašaukimas, tai kilniausias pašaukimas yra darbas.
  3. Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.
  4. Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, vienas didžiausias mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.
  5. <...> kalbėti taip, tartum kiekvienas žodis būtų paskutinis.
  6. Kas ta mūsų taip dažnai linksniuojama žmogaus širdis? Ar ne praraja, į kurią bijome ar nemokame atvirai ir tiesiai pažvelgti, o tuo labiau parodyti ją kitam? Vieniša, vieniša savo dorybėm ir ydom. – „Dienoraštis be datų“.
  7. Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, priimtinu, naudingu, reikalingu visuomenei, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą.
  8. Kova kaip tik ir yra geriausias pažinimas. Tu turi dvi galimybes: laimėti arba pralaimėti. Ir vienu, ir kitu atveju kovos rezultatas bus vienodas: pažinimas.
  9. Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos ir žemėlapių neišnyktų.
  10. Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.
  11. Kūryba – vidinio išsivadavimo aktas, savo rūpesčio ir skausmo objektyvizavimas. Nežinau, kaip būčiau pajėgęs gyventi jeigu ne mano kūryba... – „Dienoraštis be datų“.
  12. Lengva meluoti, kai žinai, kaip meluoti, kai tavo melas ne tik nebaudžiamas, o, priešingai, tam tikra prasme netgi skatinamas ir, kaip rodo praktika, atlyginamas.
  13. Matyt, yra „kolektyvinė pasąmonė“, kitaip kuo paaiškinsi masinės psichozės reiškinius?
  14. Meilė – tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose: gyvenimas.
  15. Mes nė vienas nemokam būti vienas.
  16. Neliks duonos su druska – liks tėvynė.
  17. Nuolat stebėti save, visą laiką save sekti kaip pikčiausią savo priešą. Kuo mažiau nuolaidų ir pasigailėjimo sau. Plakti save nepasitenkinimu kaip botagu.
  18. Paprastumo! Noriu paprastumo, tartum duonos kepalėlio tarp delnų.
  19. Poezija: kai eilėraštyje lieka ne rankų, o širdies šešėlis.
  20. Poezija siekia išlupti daiktą iš žmogaus krūtinės ir jo vietoje vėl įstatyti širdį.
  21. Rašytojas yra ir bene aktyviausias nacionalinės kultūros sargas, savotiškai transformuojantis kultūrinį palikimą į dabartį ir į ateitį. – „Dienoraštis be datų“.
  22. Rašytojas turi būti sudėtas tarsi iš dviejų žmonių. Vienas vedžioja jo ranką, kitas stengiasi ją sulaikyti. Iš tos dvikovos ir gimsta tikri kūriniai. Rašytojas, kuris nesipriešina sau – visada pralaimi.
  23. Reikia nuo kažko pasitraukti, kad galėtum prie kažko prieiti.
  24. Ryškiausias vaikystės prisiminimas – sunkios tėvo rankos, raikančios duoną prie stalo. Šis vaizdas persekioja mane visą laiką, ir dabar aš manau, kad jame tarsi sukaupta visa žmogaus gyvenimo prasmė: išdalinti save, atiduoti šilumą, džiaugsmą, meilę, mintis ir visa, ką turi savyje – atiduoti visiems. Toks yra kiekvieno žmogaus pašaukimas.
  25. Savyje reikia nuolat ugdyti kritiką. Ji atsiranda iš nuolatinio priešinimosi sau.
  26. Tėvyne, tu mano tėvyne,
    Su kuo ir prieš ką tu eini?
    Kodėl tu draskai man krūtinę
    Ir ko tu taip ieškai many?
  27. Vedė palikdama / peizaže ir istorijoj pėdas. / Iš motinos lūpų išdygo / ir mumyse pasisėjo. (Apie kalbą).
  28. Visada žemėje per mažai gerų žodžiųmeilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.
  29. Visi mes išskrendame iš vaikystės. O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų.
  30. Visų džiaugsmų veidai panašūs vienas į kitą. Skausmų veidai skirtingi. O laimė apskritai neturi veido. – „Dienoraštis be datų“.
  31. Žmogaus likimas iš tikrųjų yra jo dvasios likimas.

NuorodosKeisti

Puslapis Vikipedijoje, laisvojoje enciklopedijoje –