Kristina Sabaliauskaitė

Kristina Sabaliauskaitė, g. 1974 – lietuvių rašytoja, dailės istorikė.

Kristina Sabaliauskaite (2012)

Sentencijos

1. Apie kiekvieną kraštą galima spęsti iš jo išviečių: anglai, pasirodo, jau turėjo išradę net mokslinį prietaisą tvarkingam ir švariam šikimui palengvinti. – „Silva Rerum IV“.
2. Be to, atsimink, kaip senelis grįžęs iš Seimo sakė, kad velionis karalius turbūt grabe apsivertė, – ginčų nepripažįstančiu tonu ji pagrindė savo mintį, kad mirusieji ne tik miega ir sapnuoja, bet dargi vartosi per miegus. – „Silva Rerum“.
3. Didžiausioji prabanga, tos nepaliaujamai sproginėjančios fejerverkinės ugnys, tie į orą pliūpsniais lekiantys pinigai – argi kada buvo išrastas geresnis būdas visiems pasakyti, kad savųjų turtų neskaičiuoji, jie tau nerūpi; viskas vien tam, kad vienas akimirksnis sušvistų beprotiška šviesa ir spalvom; viskas viena tam, kad parodytum – šventė, o rytoj nors ir tvanas; viskas vien tam, kad parodytum, jog be amžinybės dar yra ir akimirka... – „Silva Rerum III“.
4. Dūžtančios, riaumojančios bangos baltomis keteromis buvo nerimastingos it jo paties mintys; ūmai, vieną akimirką pro kamuolinius debesis prasiveržė pluoštas auksinų saulės spindulių, bangos it užburtos ėmė akimirksniu rimti: tą akimirką jam dingtelėjo, jog būtis yra ne sustingusi, it Parmenido, ne nebepasikartojanti kaip Herakito upės tėkmė, bet veikiau tarsi jūra – ir pastovi, neišsliejanti iš savo geografinių kontūrų, ir kartu nuolat kintanti, kas akimirką vis kitokia. – „Silva Rerum IV“.
5. Esame visi pasmerkti, esame tik tyliai gelmėn pradėjęs grimzti laivas, kuriuo plaukiantieji dar nežino, jog jo dugne tikrai yra pragaištinga skylė, pro kurių jau viską semia vanduo, ir gana seniai, o jie linksminasi, net nenutuokia ir net nepastebi, kad laivas sulėtėjęs ir seniai jau nebe plaukia, o skęsta. – „Silva Rerum III“.
6. Galbūt rojus tėra gražus išmislas, skirtas paslėpti bjauriai tiesai, kad kūnas tėra mėsos, kaulų, ir skystimo aparatas, sudylantis ir susidėvintis tarsi išklibę malūno dantračiai ar nepataisomai subyrantis nuo kokios negandos ar ligos tarsi iš rankų ant marmuro grindų išmestas brangus laikrodis Tad šiam mėsos ir kaulų aparatui, suvokusiam savo ribotumą ir netvarumą, verkiant reikia paguodos ir tikėjimo nemariąja siela, rojumi, prisikėlimu, idant turėtų nors menkiausią priežastį kasryt atsibusti ir daryti gausybę nereikšmingų ir iš esmės nieko nekeičiančių dalykų , tokių kaip valgymas, mylėjimasis, gimdymas, sėja ir pjūtis, kariavimas ir politikavimas, medžių kirtimas ir aksomo audimas, mokslo traktatų rašymas, miestų statymas, laivų rentimas ir plaukimas jais į tolimus kraštus... Verkiant reikia tikėjimo, kad visas šis bruzdėjimas iš tiesų turi kažkokią prasmę, kuri stebuklingai ims ir paaiškės, kai išmuš jį užbaigianti mirties valanda, o viso bruzdesio prasmingumui pagrįsti gudrieji prigalvojo visokių ritualų ir papročių, neva turinčių įtikinti, kad mėsos ir kaulų aparato išklerimas – anaiptol ne pabaiga, o tik viso ko pradžia... Tikra bajka, skirta vien tam, kad žmogus užsimirštų užsižaidęs, kaip kad dabar tie kainą laidojantys vaikai, ir taip smarkiai nesisielotų dėl savosios būties beprasmybės. – „Silva Rerum“.
7. Giliai apmąstytas tikėjimas, tikėjimas ne iš nuoskaudos ir kančios, ne paguodos ir atgailos ieškant, o iš laisvos valios ir suvokto dėkingumo už būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krikščioniui, o Dievui – mieliausias. – „Silva Rerum II“.
8. Gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir ankščiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi. – „Silva Rerum II“.
9. Gražus tas mūsų Vilnius, Pranciškau Ksaverai, geras tas mūsų sostinės miestas, puiki toji mūsų žemė, šlovinga mūsų istorija ir mūsiškė valstybinė santvara, nesakyk, ne pati blogiausia, didi ta mūsų lietuvių tauta, tik, kurva, apmaudu, kad pernelyg daug joje kvailų žmonių... – „Silva Rerum IV“.
10. Kalbėdamiesi apie praeitį ir apie dabartį, tik ne apie ateitį, kurios jiems su kiekviena diena vis mažėjo, tad ko apie tokį dylantį tarsi puspadis ir puspadžio nevertą dalyką jiems buvo kalbėtis? – „Silva Rerum“.
11. Meilė – tai laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas. – „Silva Rerum“.
12. Nesu joks Delfų orakulas, bet nujaučiu, esu įsitikinęs, kad mes esame ties didžių pasikeitimų slenksčiu, esame naujos nežinomybės priešaušryje: daugybė požymių rodo, kad pasaulis ims keistis, įgydamas vis didesnį pagreitį; tai, kas mums buvo šimtmečiais įprasta – nyks, atsiras dalykų visiškai, kol kas neįsivaizduojamai, mums naujų; ir ypač keisis mūsiškis mokslas – matematikos ir fizikos mokslas,- jis bus svarbesnis, galbūt net taps kažkuo panašiu į naująją teologiją; kabalistai judėjai tūkstančius metų mano, kad pasaulį įmanoma užrašyti skaitmenimis, aš beveik tuo tikiu, turbūt tai – tiesa, kasdien vis labiau įsitikinu, jog žemiškąjį pasaulį valdo fizikos dėsniai, pasaulis yra lyg matematinė formulė, jį visiškai galima suskaitmeninti ir ištirti; man kartas svaigsta galva įsivaizduojant, kokie atradimai mūsų laukia, paminėsite mano žodžius – mes skrisime į padanges tarp debesų, mes galėsime per akimirką įveikti tūkstančius mylių ir susisiekti šviesos greičiu būdami skirtinguose pasaulio kraštuose, mes neatpažįstamai transformuosime materijas, valdysime energiją, garsą, šviesą ir elektrą, mes išgydysime mirtinas ligas ir gal net perprasime ir manipuliuosime laiką, senieji alchemijos iššūkiai mums atrodys kaip mažutėlių žaidimai. – „Silva Rerum IV“.
13. Nėra pragaištingesnio dalyko vakarykščiam tamsiam pagoniui už Romos katalikų tikėjimą, mat šiame niūriame krašte tebegyvas kažkoks pirmykštis bukas ir užsispyręs blogis, kažkoks tamsos gaivalas, kuris visur įsismelkęs giliai giliai ir įžindomas kartu su motinos pienu, ir tik stiprios dvasios žmonės prieš jį atsilaiko, bet tas gaivalas užplūsta žmonių sielas ir netikėtai ir jie pradeda daryti blogį, ir kai jį padarę nueina pas kunigą išpažinties ir kaipmat gauna išrišimą už savo padarytas nuodėmes, jie ir kitą rytą atsibudę daro pikta, kaip niekur nieko, be jokio sąžinės graužimo, nes žino, kad gerasis Dievulis jiems vis vien atleis, ką jie bepadarytų, o jei nenorės atleisti – jo stabas bus nuplaktas botagu. Ir kunigaikštis Jonušas Radvila, didaus įžvalgumo vyras, tada Norvaišai pasakęs, kad žemaičiams galįs padėti tik Kalvino tikėjimas, kuris teigiąs, kad visi nusidėjėliai ydingi ir pasmerkti vos gimę, ir tik visagalio Viešpaties malonė galinti juos išganyti, ir kad jokios atgailos ir išpažintys gyvenimo pabaigoje nepadėsiančios, o gerus darbus daryti ir Dievo bijoti reikia kiekvieną mielą dieną. – „Silva Rerum“.
14. Pasaulis lyg teatras, o gyvenimai dažniausiai tėra nuspėjamos pjesės, nes visad vystosi pagal tuos pačius dramatinius principus, o žmonių būdas ir temperamentas dažniausiai, kaip bepasuksi, būna lyg paimti iš itališkos komedijos <...> – „Silva Rerum III“.