Stivenas Hokingas

Stivenas Hokingas (angl.Stephen Hawking, (1942-2018) – anglų fizikas.

Sentencijos

Anksčiau tikėjau ekstrasensoriniais gebėjimais, nes buvo eksperimentinių įrodymų, kad jie egzistuoja: priešais žmones vieną po kitos dėdavo užverstas kortas, ir jie atspėdavo daugiau kortų, nei galima tikėtis pagal tikimybių teoriją. Paskui perskaičiau šių eksperimentų kritiką, kuri įrodo, kad jeigu eksperimentas atliekamas griežtomis sąlygomis, kai nėra jokios galimybės sukčiauti, tų rezultatų ir nebelieka. Nėra patikimų įrodymų, kad egzistuoja aiškiaregystė arba teleportacija. Tai prieštarauja fizikos dėsniams.
Aš nebijau mirti. Bet ir neskubu. Dar turiu daugybę reikalų.
Aš netikiu Dievo kaip asmenybės. Šį žodį vartoju turėdamas galvoje Gamtos įstatymus. Netikiu, kad Dievas-asmenybė gali kištis į Gamtos įstatymus ir juos laužyti.
Aš optimistas. Mes tikrai pasieksime žvaigždes.
Aš pasirinkau tokią profesiją, nes norėjau sužinoti, kaip sudaryta Visata. Mano tikslas paprastas: aš noriu suprasti Visatą ir kodėl mes čia.
Didžiąją dienos dalį mąstau apie moteris. Jos – absoliuti mįslė.
Einšteinas niekada nepripažino kvantinės mechanikos dėl jai būdingo atsitiktinumo elemento. Jis sakė: „Dievas nežaidžia kauliukais.“ Jis buvo dukart neteisus. Juodosios skylės rodo, kad Dievas ne tik žaidžia kauliukais, bet net mėto juos ten, kur niekas negali pamatyti.
Gal aš ir neblogas, bet ne Einšteinas.
Gera žinia: mūsų Saulė gyvuos dar penkis šešis milijardus metų.
Gyvenimas būtų visiškai tragiškas, jeigu nebūtų toks įdomus.
Fizikos dėsniai neturi jokių asmeninių ypatumų.
Iš visų dovanų labiausiai mane džiugino prisukamas traukinukas, kurį tėtis parvežė iš Amerikos 1946 m. Tuo metu Britanija negamino žaisliukų.
Kad taptum mokslininku, nebūtinai turi būti kuo nors ypatingas. Pakanka domėtis mokslu ir suprasti matematiką.
Kad Visata tinkama gyventi, dar neįrodo, kad ji buvo tam sumanyta.
Kol kas mes neradome būdo, kaip bendrauti tarp visatų. Gal niekada ir neišmoksime keliauti iš vienos į kitą, bet galbūt ateityje sugebėsime nusigauti iki kitų Saulės sistemų mūsų galaktikoje. Kol kas mums nepasiekiamos kelionės tokiais atstumais, betgi visai neseniai niekam į galvą negalėjo šauti, kad žmogus atsidurs Mėnulyje!
Kur yra gyvybė, yra ir viltis.
Man regis, kompiuterių virusus reiktų vertinti kaip gyvybės formą. Tai daug pasako apie žmogaus prigimtį: vienintelė gyvybės forma, kurią sugebėjome sukurti iki šiol, yra tik griaunamoji. Mes kuriame gyvybę į save panašią.
Manęs dažnai klausia, kaip aš jaučiuosi sirgdamas amiotrofine lateraline skleroze. Atsakau: nekaip.
Mano balso sintezatorius kalba su amerikietišku akcentu. Seniai supratau, kad amerikiečių ir skandinavų akcentai labiausiai įkaitina moteris.
Mokykloje labiausiai nemėgau prancūzų kalbos.
Mokslinė fantastika kaitina vaizduotę, tačiau moksliniai faktai stulbina labiau. Mokslinė fantastika nė neįsivaizdavo tokių dalykų kaip juodosios skylės.
Nesu tikras, kad žmonijos rasė išsilaikys dar bent tūkstantį metų, jeigu neras galimybės apgyventi kosmoso. Yra daugybė variantų, kaip gali žūti trapi gyvybė šioje mažytėje planetoje.
Neturiu žalio supratimo, koks mano IQ. Tuo domisi tik nevykėliai.
Niekas negali ginčytis su matematikos teorema.
Pastebėjau, kad net ir tie žmonės, kurie mano, jog viskas nulemta iš anksto, apsidairo prieš pereidami gatvę.
Sudėtingiausia problema, su kuria susidūrė žmonija, – tai jos agresyvūs instinktai. Kadaise jie buvo reikalingi išgyventi ir įsispaudė mūsų galvose genetiškai. Dabar su visais savo atominiais ginklais nebegalime laukti, kada evoliucija padės mums atsikratyti agresyvių instinktų. Manau, kad mums teks pasinaudoti genų inžinerija.
Tarp išties stulbinamų 20 pastarųjų metų atradimų – daugybės planetų kitose žvaigždžių sistemose, panašiose į mūsų saulės sistemą, atradimas. Per pastaruosius metus astronomai atrado beveik 900 tokių planetų, vadinasi, didėja tikimybė, kad viena iš jų pasirodys esanti panaši į mūsų Žemę.
30 metų aš dirbau matematikos profesoriumi Kembridžo universitete. Per tą laiką sprendžiau pačias įdomiausias užduotis – pavyzdžiui, kas vyksta juodųjų skylių viduje arba kaip atsirado Visata.
Vaikystėje labiausiai mėgau mokslinę fantastiką. Dievinau Žiulį Verną.
Vienintelis mano vyresnysis sūnus Robertas domisi mokslu. Jis programuotojas, dirba „Microsoft“. Dukra Liusi – žurnalistė, studijuoja prancūzų ir rusų kalbas. Mano jaunėlis Timas universitete studijuoja prancūzų ir ispanų. Aš dar turiu anūką Viljamą, kuris neseniai išmoko kalbėti, bet jau pametęs galvą dėl kompiuterių.
Visata – kaip pripūstas kamuolys: visi jos paviršiaus taškai vienodi.
Visą savo gyvenimą jaučiau aistrą tiems svarbiausiems klausimams, su kuriais mums tenka susidurti, ir bandžiau rasti į juos mokslinius atsakymus. Galbūt todėl pardaviau daugiau knygų apie fiziką nei Madona apie seksą.
Vyresnėse klasėse panorau labiau gilintis į matematiką ir fiziką; turėjau labai gerą matematikos mokytoją - misterį Tatą. Be to, tada įrengė naują matematikos kabinetą. Bet mano tėtis buvo įsitikinęs, jog matematikas negaus darbo, nebent mokytoju. Jis norėjo, kad tapčiau gydytoju, tačiau manęs visiškai nedomino biologija.
Žmonėms patinka galvoti, kad jeigu gyvybė radosi Žemėje, tai ji galėjo rastis ir kitur. Tačiau Žemė – visiškai ypatinga vieta, taigi galimas daiktas, kad mūsų sudėtinga biosfera tikrai unikali, kad mes – vienintelė protinga gyvybės forma visoje šioje didžiulėje Visatoje.