Antikiniai posakiai

ACHILO KULNAS

• žmogaus silpnybė, pažeidžiama vieta. Achilas – Trojos karo graikų karžygys, Homero „Iliados“ personažas, kurio buvo tik viena pažeidžiama kūno vieta – kulnas. Už kulno Achilą laikiusi motina Tetidė, kai maudė Stikso upės vandenyje.

ALFA IR OMEGA

• graikų abėcėlės pirmoji ir paskutinė raidės; pradžia ir pabaiga, viskas; neginčijamas autoritetas.

ARIADNĖS SIŪLAS

• išeitis iš sunkios padėties; kilo iš gr. mito apie Ariadnę – sen. graikų mitų heroję, Kretos valdovo Minojo dukterį, davusią Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, galėtų nepasiklysdamas išeiti iš Labirinto.

AUGĖJO ARKLIDĖS

• tai, kas labai užleista, netvarkinga, užteršta ir labai sunku sutvarkyti; pagal gr. mitą apie karaliaus Augėjo arklides, kurios buvo daug metų nevalytos ir kurias Heraklis išvalė per dieną (nukreipė per jas Alfėjo ir Penėjo upių vagas).

AUKSO AMŽIUS

• Senovės žmonės tikėjo, kad laikas nuo pasaulio pradžios iki gali būti skirstomas į tris amžius. Esamasis laikotarpis — "geležies amžius" — žiaurus ir kruvinas, prieš jį buvęs "vario amžius" — irgi nė kiek ne geresnis, bet dar prieš jį buvo "aukso amžius". Tuomet žmonės gyvenę nerūpestingai, jiems nieko netrūkę, jie buvę laimingi. Anot senovės poetų graiko Hesiodo, romėno Ovidijaus, tuomet nebuvę nei įstatymų, nei karų, nei bado, nei nusikaltimų.

Senovės žmonių naivus tikėjimas „aukso amžiaus“ gerove seniai užmirštas, bet žodžius „aukso amžius“ mes ir dabar sakome, norėdami išreikšti klestėjimo laikotarpį (kultūros, mokslo, prekybos, verslo ir t. t.).

ATPIRKIMO OŽYS

• Senovės žydai turėjo savotišką religinį paprotį, kuris vadinosi „azazel“, arba „atpirkimo ožys“. Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi. Šį paprotį žino daugelis tautų. Taip perkeltine prasme vadinamas žmogus, kenčiantis už svetimus poelgius, priverstas atsiteisti už kitų nuodėmes

DAMOKLO KARDAS

• nuolat gresiantis pavojus; pasak graikų mito, Sirakūzų tironas Dionisijas, norėdamas parodyti tariamąją valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą greta, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kardą.

DANAJŲ DOVANOS

• bloga užmačia duota dovana, pražūtinga tam, kas ją yra gavęs; pagal sen. graikų mitą, mediniame arklyje, kurį trojiečiams padovanojo danajai (graikai), slėpėsi kariai, kurie atidarė saviškiams Trojos vartus, ir ji buvo nugalėta.

DUONOS IR ŽAIDIMŲ!

• „Panem et circenes!“ (duonos ir žaidimų, t. y. nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų) – Romos paprastų žmonių reikalavimas valdantiesiems, kurie po to tikėdavosi prastuomenės politinės paramos.

EZOPO KALBA

• Užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorinis pasakymas, pasakojimas; pagal sen. graikų pasakėtininko Ezopo vardą. Ezopas, kaip ir kiti pasakėtininkai, kalbėdavo ne tiesiogine prasme, o perkeltine, palyginimais.

GAUSYBĖS RAGAS

• Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje, kur jį savo pienu išmaitino ožka Amaltėja. Mat tėvas Kronas norėjo praryti sūnų Dzeusą kaip ir kitus savo vaikus. Vėliau Dzeusas, tapęs svarbiausiu ir vyriausiu dievu, atsidėkodamas paėmė Amaltėją į dangų. O auklėtojoms nimfoms jis padovanojo vieną ožkos ragą: iš to rago byrėjo viskas, ko reikėjo nimfoms. Jis buvo pavadintas gausybės ragu. Toks pasakymas dabar vartojamas norint pasakyti, kad gėrybės pilasi neužtarnautai, veltui.

GIEDOTI DITIRAMBUS

• 1. sen. graikų ekstazinio pobūdžio chorinė daina dievo Dioniso garbei; 2. perdėtas, nenatūralus gyrimas.

GORDIJO MAZGAS

• nepaprastai painus reikalas; pagal gr. mitą, Frigijos karalius Gordijas pririšęs painiu mazgu ratų jungą prie grąžulo; orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs mazgą, turėjęs tapti pasaulio valdovu; Aleksandras Makedonietis, užuot atnarpliojęs, perkirto mazgą kardu.

HEROSTRATO ŠLOVĖ

• bet kokiu būdu norima pasiekti šlovę, nevengiant ir nusikaltimo: pagal graiko, kurpiaus iš Efeso Herostrato, norėjusio kaip nors išgarsėti ir todėl sudeginusio Artemidės šventyklą, vardą.

IKARO SKRYDIS

• drąsūs rizikingi ieškojimai. Ikaras – graikų mito personažas; bėgdamas iš Minojo nelaisvės tėvo Dedalo padirbtais iš vaško ir plunksnų sparnais, per arti priskrido prie saulės; sparnų vaškui ištirpus nukrito į jūrą ir nuskendo.

ILSĖTIS ANT LAURŲ, LAURŲ VAINIKAS, HEROSTRATO LAURAI

• Anot graikų mito, negalėdama pabėgti nuo persekiotojo dievo Apolono, nimfa Dafnė pavirto lauro medžiu. Nuo to laiko šis medis Apolonui svarbiausias augalas. Lauro šakomis ir vainikais imta apdovanoti poezijos, muzikos, vėliau ir sportinių varžybų nugalėtojus. Vėliau taip buvo pagerbiami ir karvedžiai. „Ilsėtis ant laurų“ – nustoti siekus naujų laimėjimų, pasitenkinti tuo, kas pasiekta. Pasakymas „Herostrato laurai“ – piktadariška šlovė, žr. Herostrato šlovė.

MEDŪZOS ŽVILGSNIS

• Medūzos – jūros gyvūnai, panašūs į drebučius. Jos gražios, tačiau skaudžiai dilgina. Bet graikų mitų Medūza baisesnė.

Trys seserys – gorgonės buvo pabaisos žvėries ausimis, varinėmis kanopomis, vietoj plaukų – gyvatės. Baisiausia gorgonė buvo Medūza. Niekas nežino, kaip ji atrodė. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Didvyris Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o apsukrumu. Smogdamas jis nežiūrėjo į pabaisą, tik į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio skydo jis vėliau pritvirtino užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją pažvelgdavo.

Jei jums kas nors pasakys apie žmogų, kad jo žvilgsnis kaip Medūzos, tikėkitės nemalonumų: į akmenį nepavirsite, bet vargu ar tas žmogus jums patiks.

LAUKTI (ATIDĖLIOTI) IKI GRAIKIŠKŲ KALENDŲ

• Senovės Romoje kalendomis vadindavo kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Kaskart tokią dieną paskelbdavo žyniai. Iš čia kilęs žodis „kalendorius“. Graikai kalendų neturėjo. Todėl „laukti iki graikiškų kalendų“ reikšdavo „laukti iki begalybės“.

NEMESIDĖS RANKA

• teisingas atpildas. Nemesidė – sen. graikų teisingumo, atpildo deivė.

NESANTAIKOS OBUOLYS

• Pelėjas ir Tetidė, Achilo tėvai, nepakvietė į savo vestuves nesantaikos deivės Eridės. Ši labai įsižeidė ir ant puotos stalo numetė auksinį obuolį, ant kurio buvo užrašyta: „Gražiausiai“. Trys deivės Hera, Atėnė ir Afroditė susiginčijo, kuri gražiausia, ir tą jų ginčą buvo pavesta išspręsti Pariui, Trojos karaliaus Priamo sūnui.

Paris atidavė obuolį Afroditei, kuri už tai privertė gražuolę Helenę pamilti jaunuolį. Ši pametė vyrą ir išvyko į Troją. Dėl to graikai pradėjo ilgametį Trojos karą. Taigi Eridės obuolys sukėlė nesantaiką. Dabar „nesantaikos obuolys“ reiškia bet kokią ginčų priežastį.

PANDOROS SKRYNIA

• visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų ir nelaimių. Pandora – sen. graikų mitų personažė; iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė indą (Pandoros skrynią), kuriame buvo žmonių nelaimės, ir išleido jas.

PANIŠKA BAIMĖ

• sąmyšis, didelė [[baimė], siaubas, staiga apimantis žmones (panika). Panas – sen. graikų miškų ir ganyklų dievas, piemenų ir medžiotojų globėjas, įvarantis žmonėms baimės; vaizduojamas kaip žmogus su ožio ragais ir kanopomis.

PYRO PERGALĖ

• abejotina pergalė, nepateisinama dėl sudėtų aukų: pagal Epyro karalių Pyrą, kuris prie Auskulo pasiekė prieš romėnus pergalę, pareikalavusią pernelyg daug aukų.

PROKRUSTO LOVA

• dirbtinis matas, rėmai, į kuriuos stengiamasi per prievartą ką nors įsprausti. Prokrustas – sen. graikų mitologijos personažas – milžinas plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir jėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie buvo ilgesni už lovą, nukirsdavęs kojas, kurie trumpesni – jas ištempdavęs.

PROMETĖJO UGNIS (LIEPSNA)

• nuolatinis vidinis veržimasis, siekimas aukštų mokslo, meno tikslų: talentas, gabumai. Prometėjas – titanas, pavogęs iš Olimpo ugnį ir perdavęs ją žmonėms, išmokęs juos statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitų dalykų.

SCILĖ IR CHARIBDĖ

• „būti tarp Scilės ir Charibdės“ – padėtis, kai iš abiejų pusių gresia pavojus. Scilė ir Charibdė – dvi pabaisos, gyvenančios pakrantės uolose abipus dabartinio Mesinos sąsiaurio ir ryjančios jūrininkus.

SFINKSO MĮSLĖ

• labai sunkus uždavinys. Sfinga – sparnuota pabaisa (moteris su liūtės liemeniu), prie Tėbų vartų kiekvienam praeiviui užmindavusi mįslę: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, vakare trimis kojomis?“, kurią įminė tik Tėbų karaliaus sūnus Oidipas: „Žmogus vaikystėje šliaužioja keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda“.

SIZIFO DARBAS

• sunkus, nepabaigiamas ir beprasmis darbas. Sizifas – sen. graikų mitų personažas – Korinto karalius, nusikaltęs dievams ir po mirties buvęs jų pasmerktas amžinai Hade risti į kalną akmenį, kuris, pasiekęs viršūnę, vėl nuriedėdavęs žemyn.

TABULA RASA

• lot. švari lenta. Neliestas, tyras dalykas; vaiko siela.

TANTALO KANČIOS

• nepakeliamos kančios dėl to, kad trokštamas tikslas yra arti, o jį pasiekti neįmanoma. Tantalas – mitinis Lydijos ar Frygijos Sipilo miesto karalius, užrūstinęs dievus, už tai pasmerktas Hade kentėti amžiną badą ir troškulį.

TERRA INCOGNITA

• lot. nežinoma žemė. Neištirta sritis, nesuprantamas dalykas.

SU SKYDU AR ANT SKYDO

• tai spartiečių palinkėjimas, kuris reiškė garbingą grįžimą – nugalėtoju arba žuvusiu (žuvusieji buvo parnešami ant skydo).

PABALNOTI PEGASĄ

• turėti talentą, būti talentingam.

OLIMPINĖ RAMYBĖ

• visiška ramybė, susikaupimas.