Konstantinas Paustovskis

Konstantinas Paustovskis (rus.Константин Георгиевич Паустовский; (1892 - 1968) – rusų tarybinis rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1965).

Sentencijos ir aforizmai

Apie liūdesį

Gebėjimas jausti liūdesį – viena tikro žmogaus savybių.
Kai per ilgai lauki, džiaugsmas pavirsta lyg ir liūdesiu.
Tas, kuris nepatiria liūdesio, yra toks pat pasigailėtinas, kaip ir žmogus, nepažįstantis džiaugsmo arba nesugebantis pajausti, kas juokinga.

Apie žmogų

Keistai sutvertas žmogus: nepaisydami dabarties gyvenimo, mes trokštame ateities.
Kiekvienas žmogus turi geros valios užuomazgų; svarbu tik jas iškelti iš jo esybės gelmių.
Pasaulis nuostabiai gražus, ir žmogus turi gyventi jame ir dirbti lyg dideliame sode.

Kitos

Ateitis, į kurią veržiamės, yra kilusi iš nenugalimos žmogaus savybės – mokėjimo svajoti ir mylėti.
Bandžiau visaip, bet galiausiai įsitikinau, jog didžiausias menas – rašyti paprastai.
Beveik kiekvienas palieka gyvenimą, nenuveikęs nė dešimtosios dalies to, ką jis būtų galėjęs nuveikti.
Gerumu galima viską pasiekti.
Įkvėpimas – griežta darbo būklė.
Kaip maža reikia žmogui, kad būtų laimingas, kai laimės nėra, ir kaip daug reikia, kai tik ji atsiranda.
Kantrybė susilaukia atpildo.
Kas yra įkvėpimas? Tai jėgų pilnatvė, palankiai nuteikianti kuo geriau suvokti ir perduoti kitiems įspūdžius.
Kiekvienoje širdyje yra styga. Ji būtinai atsilieps net į silpniausią grožio balsą.
Knyga yra vienintelė žmogiškos minties saugotoja ir jos perteikėja iš amžių į amžius, iš kartos į kartą.
Laimė tenka tik išmanantiems. Kuo daugiau žmogus išmano, tuo geriau regi žemės poeziją ten kur jos niekada neras žmogus, išmanantis menkai.
Literatūra – tai tyriausia laisvo žmogaus proto ir širdies išraiška.
Meilė turi tūkstantį aspektų, ir kiekvieno iš jų – sava šviesa, savas liūdesys, sava laimė ir savas aromatas.
Nepalyginamai daugiau reikia sielotis dėl neįgyvendintų dalykų, negu dėl neįgyvendinamų.
Neturintis vaikų vargu ar supras, kas yra visa aprėpianti meilė.
Nėra didžių ir mažų darbų, jeigu žmogus visa širdimi siekia didžio, teisingo tikslo.
Niekas gyvenime negrįžta, tik mūsų klaidos.
Nieko nesmerk pagautas pirmo įkarščio. Kitaip tu visada pateksi į kvailą padėtį.
Reikia ieškoti kiekvienos žmogiškumo prošvaistės žmonėse, nors jie ir rodytųsi svetimi ir neįdomūs.
Tas ne rašytojas, kuris nesuteikė žmogui nors trupučio akylumo.
Tuo ir didingas mūsų laikas, kad iš ilgaamžės žmonijos kultūros pasiima visa, kas vertingiausia. Tų amžių migloje žėrinčių vertybių jis nelaidoja po dulkėta užmaršties skraiste.
Žmogaus išmintis organiškai susijusi su vaizduote. Vaizduotės jėga didėja atitinkamai didėjant išminčiai.
Žmogaus sąžinės jėga tokia didelė, kad nevalia visiškai liautis ja tikėjus.