Gustavas Floberas

Giustavas Floberas (1821-1880) – prancūzų rašytojas.

Sentencijos

Apie gyvenimą

Gyvenimas yra nuolatinis mokymasis. Žmogus turi išmokti viską – nuo kalbėjimo, iki mirties.
Gyvenimas trumpas, bet žmogus jį vėl pergyvena savo vaikuose.
Gyvenimo sėkmę kur kas labiau garantuoja mokėjimas bendrauti negu talentas.

Kitos

Ateitis yra blogiausias dabarties dalykas.
Ateitis mus jaudina, o praeitis laiko. Štai kodėl dabartis mums išslysta.
Atgailauti gerai, bet nedaryti bloga dar geriau.
Atkaklumas numaldo net ir likimą.
Bet kas tampa įdomu, jeigu pakankamai ilgai į tai žiūri.
Būti kvailu, savanaudžiu ir sveiku yra trys pagrindiniai dalykai, kurių reikia, kad būtum laimingas. Visgi jeigu trūksta kvailumo, viskas prarasta.
Ginčytis daug lengviau, negu suprasti.
Jei tiksliai žinai, ką nori pasakyti, – pasakysi gerai.
Kai pasensi, įpročiai taps tironais.
Kava: skatina sąmojį. Po vakarienės ji padeda atsistoti. Gerkite kavą be cukraus – labai pasipuikuodami: tai suteiks įspūdį, kad kažkada gyvenote rytuose.
Ką senolis mato sėdėdamas, jaunuolis nepastebi stovėdamas.
Kiekviena siela matuojama troškimo didingumu.
Komiškumas – liūdesio riba.
Kuo gražesnė mintis, tuo skambesnė frazė.
Kuo labiau žmonija tobulėja, tuo labiau ji degraduoja.
Kuo toliau eis žmonija, tuo menas bus moksliškesnis.
Literatūros darbai ir uždarbis nesulyginami.
Manau, kad pasisekimas tarp moterų – tai paprastai vidutinybės rodiklis.
Menas rašyti yra menas atrasti tai, kuo tiki.
Menininkai, siekiantys tobulumo visame kame, niekada jo nepasiekia.
Menininkas turi būti savo kūrinyje kaip Dievas visatoje – visur esantis, ir nematomas.
Minties tikslumas lemia posakių tikslumą.
Negalima liesti stabų: ant rankų liks paauksavimas.
Paukščiai narvelyje man sukelia tokį pat gailestį kaip tautos vergovėje.
Reikia visada tikėtis, kai nusivili, ir abejoti, kai tikiesi.
Sėkmė yra pasekmė, bet tai neturi būti tikslas.
Skaitykite daug, bet nedaug knygų.
Svarbiausias rašytojo privalumas yra žinoti tai, ko rašyti nedera.
Tai, kas sunkiai suprantama, dažnai mėginama paaiškinti žodžiais, kurie išvis nesuprantami.
Tikiu, kad jeigu žmogus visuomet žvelgtų į dangų, galiausiai jam išaugtų sparnai.
Vienatvės neįmanoma užpildyti prisiminimais, jie ją tik pagilina.
Visa, kas gražu, – dorovinga.
Viskas nusidėvi, net sielvartas.
Viskas sudyla, net skausmas.
Visos spalvos gražios, reikia tik mokėti piešti jomis.