Kristianas Nestelis Bouvis

Kristianas Nestelis Bouvis (angl. Christian Nestell Bovee (1820-1904) – amerikiečių rašytojas, satyrikas.

Sentencijos

Apie protą

Protingai kalbėti sunku, o protingai tylėti dar sunkiau.
Protingas atsargumas reiškiasi ne tik tuo, kad žmogus niekados nedaro klaidų, kiek tuo, kad jis neleidžia joms pasikartoti.
Retas protas žūva nuo susidėvėjimo, diduma jų surūdija nenaudojami.

Kitos

Bučinio aistra jį padaro saldų; bučiniu išreiškiami meilės jausmai jį padaro šventu.
Būkime senatvėje tokie pat linksmi kaip jaunystėje. Jaunystė, kaip vyturys, turi savo rytines giesmes; senatvė, kaip lakštingala, privalo turėti savo vakarines giesmes.
Būti apdairiam – nereiškia klaidų niekada nedaryti, svarbu klaidų nekartoti.
Dangus paskolino jums sielą, žemė paskolins kapą.
Daug ką apie žmogaus būdą galima sužinoti stebint, kaip jis juokiasi. Kai kurie niekada nesijuokia, tik šiepia dantis.
Garbingumas – ne tik pirmas žingsnis į didybę: jis pats yra didybė.
Gerumas – tai kalba, kuria gali kalbėti nebyliai ir kurią gali girdėti kurtieji.
Kai visa prarasta, vis dėlto dar lieka viltis.
Kai visko netenkama, vis dėlto dar lieka ateitis.
Klaida tėra klaidingo manymo rezultatas, bet atkaklus jau pastebėtos klaidos laikymasis yra silpno charakterio požymis.
Mes žalojame gyvenimą beprotybėmis ir ydomis, o paskui skundžiamės ištikusiom bėdom ir guodžiamės, kad nelaimė glūdi pačioje daiktų prigimtyje.
Mūsų baimės iš dalies esti visai nepagrįstos, iš dalies tiesiog gėdingos.
Nedidelė mandagumo dozė daro gyvenimą malonų, didelė – jį sutaurina.
Nemiršta tas, kas gyvas savo kūriniuose.
Nelaimė panaši į kalvio kūjį: daužydama kala.
Nepasitikėjimas savimi – daugumos mūsų nesėkmių priežastis.
Nėra baisenio tirono už įprotį, ir žmogaus negali būti laisvas, kol nesipriešina jo paliepimams.
Pasaulyje tiek daug didžių žmonių. Argi kiekvienas kaimas, kiekvienas miestas, kiekviena šalis neturi savojo didžio žmogaus?
Patenkintasai tuo, kas padaryta, niekada neišgarsės tolesniais darbais. Jis jau miręs ir ima želti žole.
Pelnytas pagyrimas reikalingas vaikams kaip saulės šviesa gėlėms.
Po dievo pirmiausia turime būti dėkingi moteriai: iš pradžių ji padovanoja mums gyvenimą, paskui jam suteikia prasmę.
Pusė mūsų baimės neturi jokio pagrindo, o pusė – paprasčiausiai gėdinga.
Tiesa, kaip ir saulė, gali apsiblausti, bet tik laikinai.
Veiklieji retai būna nusiminę; veiklumas ir liūdesys sunkiai suderinami.
Žmonės tampa išmintingesni, kai pradeda senti, o visuomenė – gerėti.
Žmonija už didžias nelaimes iš dalies apdovanojama didžiomis pamokomis.