Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis
Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis (vok. Georg Wilhelm Friedrich Hegel, (1770-1831) – vokiečių filosofas.
Sentencijos ir aforizmai
keisti- Didžių tikslų siekiantis žmogus turi ir didį charakterį, darantį jį švyturiu kitiems.
- Doroviniai aforizmai glaustai nusako žmogaus priedermes, gyvenimo išmintį, požiūrį, apibrėžia tvirtus dvasinės sferos pagrindus, palaiko žmogaus veiklos ir pažinimo principus.
- Gyva būtybė miršta todėl, kad yra prieštaravimas: savyje ji yra visuotina, yra rūšis, tačiau tiesiogiai ji egzistuoja tik kaip atskirybė. Mirtyje rūšis atsiskleidžia kaip jėga, valdanti betarpišką atskirybę.
- Iš pradžių svarbiausia – motinos auklėjimas, nes dorovingumą dera įskiepyti kūdikiui kaip jausmą.
- Iš visų apskritai amoralių poelgių elgimasis su vaikais kaip su vergais yra amoraliausias.
- Joks didis dalykas pasaulyje neapsiėjo be aistros.
- Kadangi santuokoje esama jausmo momento, tai ji ne absoliuti ir apima ištuokos galimybę. Bet įstatymai privalo visapusiškai sunkinti tos galimybės įgyvendinimą ir saugoti dorovingumo teisę prieš kaprizą.
- Kas neskaitė senovės kūrinių, nepatyrė grožio.
- Kas nori pasiekti ką nors didžio, turi mokėti save apriboti. O kas, priešingai, nori visa ko, tas iš tikrųjų nieko nenori ir nieko nepasieks.
- Ką žmogus daro, toks ir yra.
- Kūdikystėje visų svarbiausias motinos auklėjimas, nes moralė vaikui turi tapti jausmu.
- Meilės esmė – atsisakyti savęs suvokimo, užmiršti save kitame „aš“ ir vis dėlto tame išnykime ir užsimiršime rasti save ir save valdyti.
- Menas tapo svarbiausiu tautų mokytoju.
- Menininkas priklauso savo laikui, gyvena jo teisėmis ir įpročiais; laikosi jo pažiūrų ir sampratos.
- Moterys gali būti išsilavinusios, bet jos nesukurtos aukštiesiems mokslams, filosofijai ir tam tikroms meninės kūrybos sritims, – šie dalykai reikalauja tam tikro visuotinumo. Moterys gali turėti išmonės, skonio, žavesio, bet jos neturi idealybės... Jei moterys paima į savo rankas valstybės vairą, valstybei iškyla pavojus, nes jos veikia vadovaudamosi ne visuomenės reikalavimais, o atsitiktiniais polinkiais ir nuomonėmis.
- Nuogas rezultatas be kelio, vedančio į jį, yra niekas.
- Santuoka (...) yra teisėta dorybinga meilė; toks jos apibūdinimas atmeta visa, kas joje laikina, kaprizinga ar subjektyvu.
- Sąžinė – tai moralus šviestuvas, apšviečiantis gerą kelią, bet pasukus į blogą, jis sudaužomas.
- Šitas protas konkrečiausiu pavidalu yra Dievas. Dievas valdo pasaulį, o jo valdymo turinys, jo plano realizavimas yra pasaulinė istorija. Filosofija nori suprasti šitą planą, kadangi tik tai, kas juo remiantis įgyvendinta, yra tikroviška, o kas jo neatitinka, yra tik supuvusi egzistencija.
- Tikrai nemirtingi meno kūriniai esti prieinami ir teikia malonumo visiems laikams bei tautoms.
- Tikroji apsišvietusių tautų narsa pasireiškia ryžtu aukotis dėl tėvynės.
- Tvirto charakterio žmogus yra tas, kuris, pirma, užsibrėžia labai turiningus tikslus ir, antra, atkakliai siekia tų tikslų, nes jo individualybė nustotų egzistuoti, jei jis būtų priverstas jų atsisakyti.
- Valia, kuri nesprendžia, nėra veikli valia; silpnavalis nepajėgus nuspręsti.
- Veiklai labiausiai reikia charakterio; žmogus su charakteriu – tai apdairus žmogus, kuris turi konkretų tikslą ir atkakliai jo siekia.
- Vienintelė mintis, kurią atsineša filosofija, yra ta paprasta proto mintis, kad pasaulyje viešpatauja protas, todėl ir pasaulinė istorija vyko protingai.
- Visų kilniausias poreikis yra tiesos pažinimo poreikis.
- Žmogus – tai jo poelgiai.
