Mišelis de Montenis

Mišelis de Montenis (pranc.Michel de Montaigne, (1533-1592) – prancūzų rašytojas, filosofas.

Mišelis de Montenis

Sentencijos

Apie gyvenimą

1. Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių.
2. Gyvenimo matas – ne jo trukmė, o tai, kaip jį panaudojote.
3. Mūsų galvosenos autentiškas veidrodis yra mūsų gyvenimas.
4. O, kaip likimas palengvina mano išsiskyrimą su gyvenimu, atvesdamas mane prie ribos, kai gyvenimas tampa niekam nereikalingas ir niekam netrukdo.
5. Tikrasis mūsų minčių veidrodis yra mūsų gyvenimas.
6. Verkti dėl to, kad mes negyvensime po šimto metų, tiek pat kvaila, kaip verkti dėl to, kad negyvenome prieš šimtą metų.
7. Žmogaus laimė, mano manymu, – ne gražiai numirti, o gražiai gyventi.

Apie išmintį

1. Geriausias išminties įrodymas – nesudrumsčiama nuotaika.
2. Išminties viršūnė yra priimti faktus tokius, kokie jie yra…, iškęsti tai, ko mes negalime išvengti.
3. Pats ryškiausias išmintingumo ženklas – nuolatinis gyvenimo džiaugsmas.
4. Tikrai žalinga laikyti save tokiu išmintingu, kad visai atmestum mintį, jog kitas gali manyti priešingai.

Apie mirtį

1. Mirtis turi būti tokia pat kaip ir gyvenimas; mes netampame kitokie tik todėl, kad mirštame.
2. Nesijaudinkite, kad nemokėsite numirti: pati gamta, kai ateis laikas, prideramai jus to išmokys; ji pati viską už jus padarys, nesukite sau dėl to galvos…
3. Norėčiau, kad mirtis mane užtiktų dirbantį lauke.
4. Sokratas į nuosprendį: „Trisdešimt tironų pasmerkė tave mirti“, atsakė: „O juos pasmerkė mirti gamta“.

Apie protą

1. Labai naudinga galąsti ir gludinti savo protą į kitų protus.
2. Mūsų nuovokai, atrodo, būdingesnis gyvumas ir netikėtumas, tuo tarpu protui – solidumas ir lėtumas.
3. Mūsų protas tvirtėja sąveikaudamas su guviais, išlavėjusiais protais, ir neįsivaizduojamai daug praranda, išsigimsta nuolat bendraudamas su niekingais, liguistais protais.
4. Norint išmokyti kitą, reikia daugiau proto, negu norint išmokti pačiam.
5. Protas, neturintis jokio konkretaus tikslo, pasimeta; būti visur – reiškia nebūti niekur.
6. Puiki atmintis dažnai būna susijusi su menku protu.
7. Rūstybė ir prievarta kažkuo vergiška, ir aš manau, kad ten, kur nepadeda protas, apdairumas ir sumanumas, nieko nepasieksi ir jėga.

Apie žinias

1. Mūsų žinių troškimui nėra galo; proto pasitenkinimas – jo ribotumo arba nuovargio požymis.
2. Neįsivaizduoju, kaip galima tenkintis žiniomis, įgytomis iš antrų rankų; nors svetimos žinios gali mus šio to išmokyti, išmintingas būni tik savo išmintim.
3. Nėra natūralesnio troškimo už troškimą žinių.
4. Savo gyvenimo kelyje mačiau daug žmonių, visiškai atbukintų besaikio žinių troškimo.

Apie žmogų

1. Blogiausia žmogaus būsena – kai jis nebesusivokia ir nebesivaldo.
2. Kai spoksome į valstietį ar karalių, aristokratą ar praščioką, valdininką ar šiaip sau žmogų, turtuolį ar vargšą – mums visi jie atrodo labai skirtingi, o iš tikrųjų jie skiriasi tik savo apdaru.
3. Kiekviename žmoguje esama visko, kas būdinga visai žmonių giminei.
4. Pjedestalas – dar ne statula. Matuokite žmogų ne ant kojokų stovintį.
5. Smagiai juokiasi žmogus – vadinasi, geras žmogus.
6. Žmogaus vertė ir orumas glūdi jo širdy ir valioj; būtent čia – tikrosios jo garbės pamatas.
7. Žmogų labiausiai įskaudina ne tai, kas įvyksta, bet jo nuomonė apie tai, kas įvyko.
8. Žmonės tvirčiausiai tiki tuo, apie ką mažiausiai žino.

Kitos

1. Aš bemeiliju bendrauti su valstiečių kompanija, nes jie nebuvo mokyklos išmokyti neteisingai samprotauti.
2. Aš sakau tiesą tada, kai išdrįstu ją sakyti; kuo einu senyn, tuo rečiau išdrįstu tai daryti.
3. Atvira kalba sužadina atvirumą tarsi vynas ar meilė.
4. Auklėjimas turėtų mus taurinti, maža to, kad tik netvirkintų.
5. Bailumas – žiaurumo motina.
6. Bailumas – žiaurumo tėvas.
7. Baimė čia suteikia kojoms spornus, čia prikausto jas prie žemės.
8. Darydamas gera, pats jauti kažkokį grynos sąžinės sužadintą džiaugsmingą pasitenkinimą ir teisėtą pasididžiavimą.
9. Dėl savigarbos stokos atsiranda tiek pat ydų, kiek ir dėl per didelės pagarbos sau.
10. Draugaujama tik dėl pačios draugystės, be jokių kitų išskaičiavimų ir sumetimų.
11. Galima pasimokyti ir iš priešo.
12. Garbė ir ramybė viename guolyje nemiega.
13. Gydytojo profesija – tai žygdarbis. Gydytojas turi pradėti gydyti savo pacientą subtiliai, linksmai ir maloniai; niekuomet paniuręs gydytojas nebus savo amato meistras.
14. Ir didžiausią talentą pražudo dykinėjimas.
15. Išpuikimas susideda iš pernelyg geros nuomonės apie save ir pernelyg blogos apie kitus.
16. Kaltinimais sau visada tikima, pagyrimais – niekada.
17. Kas bijo kančios, tas jau kenčia iš baimės.
18. Kas bijo susirgti, tas jau užsikrėtęs baimės liga.
19. Kas labai liesas, tas mielai nešioja vatinį, o kurių mintims trūksta turinio, tas jas išpučia žodžiais.
20. Kas pasitaiko toliau už taikinį, taip pat prašauna, kaip ir tas, kuris nepataikė.
21. Kas užsikrėtęs ligos baime, tas jau užsikrėtęs baimės liga.
22. Kiekviena smulkmena, kiekvienas žmogaus darbas visiškai atskleidžia jį – ir jo visumą, ir kiekvieną mažmožį.
23. Kiekvienam gali pasitaikyti pasakyti kvailystę. Bėda, kai ji pasakoma apgalvotai.
24. Klaidas padaro visi, bet jas pripažįsta tik didieji.
25. Knyginis mokytumas – puošmena, o ne fundamentas.
26. Knygos lydi mane visą gyvenimo kelią, aš bičiuliaujuos su jomis visada ir visur. Jos džiugina mano senatvę ir vienišą gyvenimą. Jos išvaduoja nuo įkyraus dykinėjimo naštos ir visada padeda atsikratyti nemalonios draugijos. Jos sušvelnina priepuolius fizinio skausmo, kol jis nėra beprotiškas ir visavaldis.
27. Labai nedaug žmonių sulaukia namiškių pripažinimo.
28. Laki vaizduotė sukuria įvykį.
29. Man svarbiau gerai pažinti save, o ne Ciceroną.
30. Melagingumas – šlykščiausia yda.
31. Mokėjimas tinkamai naudotis mokslu – didžiausias ir kilniausias žmonijos laimėjimas.
32. Nauda, kurią mums duoda lavinimasis, yra ta, kad mes daromės geresni ir išmintingesni.
33. Nebūtina visada sakyti viską ką galvoji, bet visa, ką sakai, turi atitikti tavo mintis. Antraip tai – pikta apgaulė.
34. Neįmanoma garbingai ir nuoširdžiai ginčytis su kvailiu.
35. Nekalbumas ir kuklumas labai praverčia pokalbyje.
36. Nėra labiau žeminančio atsakymo už niekinamą tylėjimą.
37. Nėra sielvarto, kurio negalėtų apmaldyti knyga.
38. Panašiai kaip priešas, pamatęs mus sprunkančius, dar labiau įtūžta, taip ir skausmas, pastebėjęs mūsų baimę, kamuoja dar negailestingiau. Tačiau jis sušvelnėja susidūręs su priešinimusi. Reikia jam priešintis, reikia su juo kovoti.
39. Patirties įspūdžius maža skaičiuoti: juos reikia sverti ir lyginti, apmąstyti ir apvalyti.
40. Patyrimas – universali mokslų motina.
41. Reikia mokėt pakelti tai, ko negalima išvengti.
42. Reikia stengtis suvokti, ne kuris žino daugiau, o kuris žino geriau.
43. Savo pinigams išsaugoti reikia daugiau pastangų negu jiems įsigyti.
44. Smerkti kitame savo trūkumus, manau, taip pat leistina, kaip ir smerkti – o aš tai darau gana dažnai – svetimus savyje. Demaskuoti juos reikia visada ir visur, niekada nepaliekant ramybėje.
45. Senatvė daug kuo silpna, ji tokia bejėgė, kad lengvai gali sužadinti panieką, todėl išmintingiausias jos siekis – artimųjų meilė ir prisirišimas. Įsakinėti ir bauginti – ne jos ginklas.
46. Sunku ir gana rizikinga priklausyti nuo kito valios.
47. Tarp kitų ydų girtavimas man atrodo ypač šiurkšti ir niekinga.
48. Tie, kurie tikina, kad turi daug minčių, bet nemoka jų išreikšti stokodami iškalbos, – neišmoko suprasti patys savęs.
49. Tik kvailiai visada būna įsitikinę savo teisumu.
50. Tikras draugas – tas, kuriam svarbiausius savo reikalus patikėčiau ramiau negu sau.
51. Tikrasis orumas panašus į upę: kuo ji gilesnė, tuo tykesnė.
52. Tikri mokslininkai panašūs į javų varpas lauke. Kol varpa tuščia, ji linksmai auga ir išdidžiai kelia galvą; bet kai išbrinksta, prisipildo grūdų ir sunoksta, ji tampa nuolanki ir nuleidžia galvą.
53. Užsispyrimas ir besaikis įkarštis ginče – pats tikrasis kvailumo požymis. Kažin ar rasi pasauly kitą padarą, kuris būtų toks užsispyręs, nesvyruojantis, nieko nepaisantis, toks orus ir rimtas, koks yra asilas?
54. Visai nebūtina visada sakyti viską, ką galvoji, tai būtų kvailystė, bet visa, ką sakai, turi atitikti tavo mintis; antraip tai – pikta apgaulė.
55. Visos priemonės, galinčios mus apsaugoti nuo nelaimių ir nemalonumų, jei tik jos garbingos, – ne tik leistinos, bet ir girtinos.
56. Žodis ir darbas – skirtingi dalykai: pamokslininką reikia skirti nuo pamokslo.