Onorė de Balzakas

Onorė de Balzakas (pranc. Honoré de Balzac (1799-1850) – prancūzų rašytojas, novelistas, realizmo krypties pradininkas, žymiausias realistinio romano meistras Vakarų Europoje.

Onorė de Balzakas (1842)

Sentencijos

Apie aistrą

1. Aistra nepripažįsta sandėrių, ji pasirengusi visokioms aukoms.
2. Aistra prastai samprotauja.
3. Didžios aistros tokios pat retos kaip meno šedevrai.

Apie darbą

1. Atkaklus darbas yra ir meno, ir gyvenimo dėsnis.
2. Azartiškas žūklavimas valdininkams primena darbą kanceliarijoje.
3. Dėkingumas įrodomas darbais.

Apie dorybes

1. Dorybės gali būti ir žalingos, jei neapšviestos proto šviesos.
2. Dorybė neskaldoma: ji arba yra, arba jos nėra.
3. Dorybė nuima galvą, nuodėmė – tik plaukus.
4. Niekas neieško paslėptų dorybių.

Apie gyvenimą

1. Aš sukoncentravau savo gyvenimą ne širdyje, kuri gali sudužti, ne jausmuose, kurie atbunka, bet prote, kuris nenusidėvi ir viską pakelia.
2. Gyvenimas – tai sunkus darbas, sudėtingas amatas, kurio norint išmokti reikia pavargti. 
3. Gyvenimas – tai visokių kombinacijų kaitaliojimasis; jas reikia nagrinėti, sekti, kad visur liktume patogioje padėtyje.
4. Smarkūs gyvenimo sukrėtimai išgydo mus nuo menkų baimių.

Apie idėjas

1. Idėjas galima nuginkluoti tik kitomis idėjomis.
2. Idėja iškilnesnė už faktą.
3. Stilius – idėjų, o ne žodžių vaisius.

Apie įstatymą

1. Įstatymas – ne voratinklis, kad didelės musės išsiveržtų, o mažos įstrigtų.
2. Nieko taip blogai nežinom, kaip to, ką kiekvienas turi žinoti, – įstatymų.
3. Papročiai – tai žmonės, įstatymai – šalies protas. Papročiai dažnai esti žiauresni už įstatymus. Papročiai, kartais neprotingi, įveikia įstatymus.

Apie ydas

1. Ydos visad susitars tarp savęs.
2. Niekas mūsų taip nevaržo, kaip mūsų ydos.
3. Skonio stoka – viena iš tų ydų, kurios neatsiejamos nuo veidmainystės.

Apie jausmą

1. Draugystę daro neišardomą ir jos žavesį didina jausmas, kurio stinga meilei, – pasitikėjimas.
2. Jausmas – argi tai nėra visas pasaulis, sutelktas vienoje mintyje?
3. Mūsų slepiami jausmai yra daug galingesni už atvirai reiškiamus.
4. Tikras jausmas nedalomas: arba jis vientisas, arba jo nėra.
5. Tikrieji jausmai turi akis ir protą.

Apie kvailumą

1. Kvailybė būna dvejopa: tyli ir plepi.
2. Kvailybė tokia klampi, kad neįmanoma jos dorai ištirti; joje nekyla jokio atgarsio, ji viską susiurbia negrąžinamai.
3. Kvailumas toks nepasiekiamas, kad jo neįmanoma ištirti iki galo.

Apie laiką

1. Laikas – tai protinės veiklos darbuotojo kapitalas.
2. Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti.
3. Visas žmogaus išmanymas yra ne kas kita kaip kantrybės ir laiko mišinys.

Apie meilę

1. Kas nepažino meilės, tas tarsi negyveno.
2. Meilė apima visas gerąsias žmogaus savybes.
3. Meilė lygiai didi ir plepumu, ir lakoniškumu.
4. Meilė nieko neatleidžia arba atleidžia viską.
5. Meilė – nuostabus netikrų pinigų dirbėjas, verčiantis ne tik variokus į auksą, bet ir auksą į variokus.
6. Meilė sujungia visas gerąsias žmogaus savybes.
7. Meilė taip sunkiai pakelia smulkius namų rūpesčius, kad siekiant tvirtos laimės reikia pasistengti rasti nepaprastų kits kito savybių.
8. Meilė – vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei ateities.
9. Meilė – žaidimas, kuriame visada klaidžiojama.
10. Meilėje visos moterys gudrios.
11. Meilės įvairovės ieškojimas – bejėgiškumo ženklas.
12. Mes laikome žmogumi tik tą, kuris svajoja tiek apie dvasinį pasitenkinimą, tiek apie kūno malonumą meilėje.
13. Senyvame amžiuje meilė virsta yda.
14. Tik paskutinė moters meilė gali prilygti pirmai vyro meilei.

Apie moterį

1. Yra tokia moterų prigimties ypatybė: įmanomais dalykais jos įrodinėja neįmanomus ir savo nujautimais verčia perniek faktus.
2. Jausdamasi laiminga, ji būtų atrodžiusi tiesiog žavinga, nes laimė yra moterų poezija, lygiai kaip drabužiai yra jų gražna. – „Tėvas Gorijo“.
3. Liaudis, kaip ir moterys, mėgsta, kad tie, kurie ją valdo, būtų stiprūs.
4. Moterims būdinga įrodinėti tai, kas neįmanoma, remiantis įmanomu, ir neigti tai, kas akivaizdu, remiantis nuojauta.
5. Moteris, kuri juokiasi iš savo vyro, jo jau nebemyli.
6. Moteris mėgsta nugalėti vyrą, kuris priklauso kitai!
7. Moteris mylimo vyro veidą pažįsta taip gerai, kaip jūreivis pažįsta atvirą jūrą.
8. Moteris turi priklausyti tam vyrui, kuris išspręs jos problemas.
9. Moteris turi teisę atstumti meilę, jeigu jaučia, kad negali atsakyti tuo pačiu. Vyras, kuris myli ir nesugeba sužadinti moters meilės, negali laukti kitų užuojautos.
10. Moters instinktas vertas didžiųjų žmonių įžvalgumo.
11. Net ir nuoširdžiausiuose prisipažinimuose moteris visada palieka vietos nutylėjimui.
12. Niekas nemyli moters už jaunystę ar brandą, už grožį ar bjaurumą, už kvailumą ar protą; myli ją ne už ką nors, o tiesiog todėl, kad myli.
13. Niekas netampa moters draugu, jeigu gali būti jos meilužiu.
14. Savo eisena moteris gali viską parodyti, neleisdama nieko pamatyti.
15. Tas, kuris sugeba valdyti moterį, sugebės valdyti valstybę.
16. Tik pamišėliai ir moterys moka akylai stebėti, nes juos viskas žeidžia, o dvasinės kančios didina pastabumą.

Apie nusikaltimą

1. Kai piliečiai stebi viens kitą, nusikalsti neįmanoma.
2. Nemokšiškumas – visų nusikaltimų motina. Nusikaltimas – pirmiausia neprotingumas.
3. Už kiekvienos didelės sėkmės slypi nusikaltimas.

Apie protą

1. Mūšio laukas, kuriame kaunasi protas, baisesnis už mūšio lauką, kuriame mirštama, – jį sunkiau įdirbti negu dirvą.
2. Pomėgis kolekcionuoti – pirmoji proto sutrikimo pakopa.
3. Protas visuomet šykštesnis už jausmą.
4. Prote, kaip kaimo kelyje, įsirėžusios savos provėžos.

Apie sielą

1. Knyga gyvybinga tik tuo atveju, kai jos siela veržiasi į ateitį.
2. Kūriniai subręsta sielose taip pat paslaptingai kaip ir triufeliai kvepiančiose Perigoro viršūnėse.
3. Pataikavimas niekada nebūdingas didžioms sieloms, jis – dalia menkų sieliūkščių, gebančių tapti dar menkesnėmis, kad patektų į svarbių personų gyvenimo sferą, kuri jas traukia.

Apie širdį

1. Kilni širdis negali būti neištikima.
2. Motinos širdis – tai bedugnė, kurios gilumoje visuomet atsiras atlaidumo.
3. Širdis yra geriausias vadovas.

Apie talentą

1. Be stiprios valios nebūna didelio talento.
2. Valia gali ir turi būti daug didesnis pasididžiavimo objektas negu talentas. Jeigu talentas – išvystytos įgimtos savybės, tai tvirta valia – kiekvieną minutę pasiekiama pergalė prieš instinktus, prieš potraukius, kuriuos valia pažaboja ir slopina, prieš kliūtis, kurias ji nugali, prieš sunkumus, kuriuos ji herojiškai įveikia.

Apie tiesą

1. Gamtos tiesa negali būti ir niekad nebus meno tiesa.
2. Tiesa panaši į kartų gėrimą, nemalonaus skonio, bet užtat grąžinantį sveikatą.
3. Visuomenė gyvena pripažintomis tiesomis.

Apie tikslą

1. Norint prieiti tikslą, pirmiausia reikia eiti.
2. Persistengti – nereiškia pasiekti tikslą.
3. Tikslas kilnina kiekvieną darbą.

Apie vyrą

1. Absurdiška manyti, kad vyras negali visada būti laimingas su viena ir ta pačia moterimi. Tai prilygsta tvirtinimui, kad geram muzikantui reikia kelių smuikų, kad sugrotų pjesę.
2. Jeigu vyras nesugeba savo žmonos paversti meiluže, tai tik įrodo vyro nepilnavertiškumą. Reikia mokėti vienoje moteryje gauti visas moteris.
3. Pavydus vyras iš tikrųjų abejoja ne savo žmona, o pačiu savimi.
4. Vyrai turi būti ištikimi moterims, kurios juos myli, jau bent dėl tų nuolatinių stebuklų, kuriuos kuria meilė aukštesniajame pasaulyje, vadinamame dvasiniu pasauliu.
5. Vyras pralošia, jeigu nieko nelaimi. Moteris laimi, jeigu nieko nepralošia.
6. Vyro talentas – kaip ir moters grožis – vien tik pažadas. Išties didžio vyro širdis ir charakteris turi prilygti jo talentui.

Apie žmogų

1. Didieji žmonės visada maitinosi saikingai.
2. Du žmonės gali vienas kitą išgelbėti ten, kur po vieną žūva.
3. Esama žmonių, panašių į nulius: prieš juos visada turi eiti skaitmenys.
4. Jei žmogus iš tikrųjų stiprus, jis pripažįsta savo silpnybes.
5. Kad galėtumei spręsti apie žmogų, reikia perprasti bent jau jo minčių, jo sielos nerimo paslaptis.
6. Mes laikome žmogumi tiktai tą, kurio siela svajoja tiek apie dvasinį pasitenkinimą, tiek apie kūno malonumą meilėje.
7. Nepakanka būti tik žmogumi, reikia būti sistema.
8. Norėdami spręsti apie žmogų, turime kuo giliau prasiskverbti į jo minčių, jo nelaimių, jo rūpesčių slaptybę.
9. Retas žmogus viešai rodo savo trūkumus, dauguma stengiasi juos pridengti patraukliu apdaru.
10. Vidujai tušti tie žmonės, kurie amžinai viską iškelia viešumon.
11. Žmogus, sugebantis pastebėti reiškinį, gali rasti ir priežastį.
12. Žmogų žemina būtent melas.
13. Žmonės bijo choleros, bet vynas už ją daug pavojingesnis.
14. Žmonės, kurie patiria per daug džiaugsmo, neišvengiamai bunka.

Kitos

1. Abejingumas gražiajai lyčiai senatvėje – bausmė už tai, kad pernelyg mokėta patikti jaunystėje.
2. Abejoti Dievu – reiškia tikėti juo.
3. Aukso grandinės yra visų sunkiausios. – „Tėvas Gorijo“.
4. Būti ištikimam dorovei – tikra kilnybė.
5. Dorovinė žmogaus prigimtis skiriasi nuo fizinės jo prigimties tuo, kad joje nėra nieko absoliutaus: poelgiai priklauso tiesiogiai nuo charakterio ar nuo idėjų, kylančių matant kokį nors reiškinį.
6. Galbūt dorybingumas yra ne kas kita kaip dvasios delikatumas.
7. Genijus yra panašus į visus, bet niekas nėra panašus į jį.
8. Gražiausi siekiai užgęsta šeimos išlaidų knygoje.
9. Idealus grožis, žaviausia išvaizda nieko neverta, jeigu tuo niekas nesižavi.
10. Ilgai sergąs žmogus ima geriau nusimanyti už patį gydytoją ir perpranta savo ligą, o tai ne visada pavyksta net sąžiningam gydytojui.
11. Išgėrę taurę malonumų iki dugno, ten randame daugiau žvyro negu perlų.
12. Įsimaišiusios ambicijos išguja nuoširdumą.
13. Įžūli veidmainystė sukelia pagarbą žmonėms, įpratusiems pataikauti.
14. Jausmų kilnumą ne visada lydi manierų kilnumas.
15. Jei visi tiesiai į akis sakytume viską, ką pasakome nusisukę, visuomenė būtų nepakenčiama.
16. Jeigu be paliovos kalbėsi vienas – visada būsi teisus.
17. Juokas taiso papročius.
18. Kad nebūtum kaltas, turi tūkstantį kartų būti teisus.
19. Kai kurie žmonės stovi taip aukštai, jog įžeidimai jų nepasiekia.
20. Kai tik kava pasiekia mano skrandį, prasideda visuotinis sąmyšis. Idėjos pradeda judėti... kyla palyginimai, pasidengia popierius. Kava tampa sąjunininku, o rašymas nustoja būti kova.
21. Kas yra diduomenė? Tai kvailių ir niekšų bendruomenė.
22. Kas nutiktų literatūrai, jei jos reikalų niekas negintų? Mes turime savo kasacinį teismą – tai ateitis. Laimingas tas, kuris gali atsistoti jos akivaizdoje.
23. Klaida išaiškės tiktai patikrinus prietaisą paskutinį kartą. Kiekvienas bandymas dreskia dviem nagais – viltimi ir smalsumu.
24. Kokios saldžios kritinės pastabos, išgirstos iš draugo lūpų; jomis tiki, dėl jų būna liūdna, nes neabejoji jų teisingumu, bet jos neskaudina.
25. Laimė – tai mūsų sugebėjimų panaudojimas kasdieniniame gyvenime.
26. Malonu paklusti sąžinės paakinimams.
27. Mandagumas ir kuklumas rodo tikrą žmogaus išsilavinimą.
28. Menas – tai religija, kuri turi savo žynius ir savo kankinius.niekas
29. Neapykanta be keršto yra sėkla, nukritusi ant granito.
30. Nelaimė tampa kertiniu charakterio akmeniu.
31. Nesugebėjimas žavėtis – paveldėjimo požymis.
32. Netikėdamas savimi, genijum nebūsi.
33. Nėra didesnės kliūties geriems tarpusavio santykiams už nepasitenkinimą savimi.
34. Niekada neteikite neprašytų paslaugų.
35. Niekas taip neapsvaigina kaip nelaimės vynas.
36. Niekas taip nemiela bendraujant su žmonėmis, kaip dėmesys.
37. Nors ir kaip maloniai, meniškai ir įdomiai būtų apipavidalintas žibintas, pirmiausia jis turi šviesti.
38. Pagarba – tai užkarda, lygiai sauganti ir tėvą su motina, ir vaiką; tėvus ji gelbsti nuo sielvarto, vaiką – nuo sąžinės graužimo.
39. Panieka – tai antausis per atstumą.
40. Pavydas – vienas akivaizdžiausių neapykantos elementų.
41. Piliečio drąsos ir kario drąsos – vienas šaltinis.
42. Pinigai be garbės – liga.
43. Pinigų galybė sudaro prielaidas atsirasti pačiai nykiausiai aristokratijai – pinigų maišo ristokratijai.
44. Pripažinęs savo silpnumą, žmogus tampa stiprus.
45. Privalau pradėti šedevru arba nusisukti sprandą.
46. Privilegija visur būti kaip namie priklauso tik karaliams, mergšėms ir vagims.
47. Rimtumas – charakterio pagrindas.
48. Santuoka negali būti laiminga, jeigu sutuoktiniai iki vedybų tobulai nepažino kits kito įpročių ir charakterio.
49. Santuoka – ne tik malonumai, kurie šeimyniniame gyvenime tokie pat laikini kaip ir gyvenime apskritai; ji reikalauja vienodų polinkių, aistringo tarpusavio potraukio, charakterių panašumo – štai kas šią visuomenei būtiną nuostatą paverčia amžina problema.
50. Savi įsitikinimai nekabinami ant sienos.
51. Savimeilė – draugystės nuodas.
52. Sąžinė – neklystantis teisėjas, kol jos neužmušame.
53. Senos beždžionės nereikia mokyti vaipytis.
54. Sielvartas – iš visų mūsų jausmų patvariausias.
55. Suabejoti – reiškia prarasti jėgą.
56. Susitaikydamas nelaimingasis tik padidina sielvartą.
57. Sutuoktiniai turi be paliovos kovoti su visa ryjančiu siaubūnu – įpročiu.
58. Šaipūnas visada lėkšta būtybė.
59. Šalia kvailio visada rasis apgavikas.
60. Šeima visada bus visuomenės pagrindas.
61. Šykštumas prasideda ten, kur baigiasi skurdas.
62. Šlovė – tai mirties šviesulys.
63. Šlovė – tai nuodai, kuriuos reikia gerti mažomis dozėmis.
64. Šmeižtas abejingas menkystoms.
65. Tas, kuris nori gerai išauklėti vaiką, pasmerktas visuomet laikytis teisingų pažiūrų.
66. Tautos ateitis motinų rankose.
67. Ten, kur įsipainiojusi garbėtroška, nėra vietos nuoširdumui.
68. Ten, kur visi kuproti, nuostabi figūra tampa bjauri.
69. Tikras mokslininkas – svajotojas, o kas toks nėra, vadina save praktiku.
70. Tobulai parašyti istoriniai romanai verti išsamiausių istorijos studijų.
71. Toli gražu nepakanka parodyti, kad dabartis aukščiau už praeitį; dar reikia sukelti nuojautą, kad ateitis aukščiau už mūsų dabartį.
72. Trauktis iš bailumo ir baimės iki šiol laikoma sumaniu manevru.
73. Turėti skolų, vadinasi, šį tą jau turėti.
74. Veikimo priemonės susilieja su jo rezultatais.
75. Viengungio padėtis – antivisuomeniška.
76. Viešoji nuomonė nepakenčia staigių pokyčių.
77. Vidutinybė negailestingai, nepailstamai kovoja su pranašesniais už save.
78. Viltis – tai atmintis ir troškimas.
79. Viską, ką darai, reikia daryti gerai, net jei darai beprotybę.
80. Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti.
81. Visų mokslų raktas yra klaustukas.
82. Vyro pavyduliavimas susideda iš liguisto egoizmo, netikėtai priblokštos savimeilės ir suerzintos tuštybės.
83. Žiaurumas ir baimė spaudžia vienas kitai ranką.
84. Žmonių dauginimasis yra tiktai žemutinė funkcija, o aukštutinė funkcija – tarnavimas jau esamai gyvybei.