Fransua de Larošfuko

Fransua de Larošfuko (pranc.François de La Rochefoucauld, (1613-1680) – prancūzų rašytojas, eseistas.

Fransua de Larošfuko

Sentencijos

Apie aistras

1. Aistra dažnai gudriausią žmogų paverčia bukapročiu, o didžiausius kvailius padaro gudrius.
2. Aistros dažnai gimdo savo priešybes: kartais iš šykštumo kyla išlaidumas, o iš išlaidumo - šykštumas; neretai žmonės tampa stiprūs iš silpnumo, o drąsūs iš bailumo.
3. Aistra yra vienintelis oratorius, kurio argumentai visada įtikina; jų galia tarsi plaukia iš pačios gamtos ir remiasi jos dėsniais. Todėl paprastas, bet aistros pagautas žmogus, gali greičiau įtikinti negu iškalbus, bet abejingas.
4. Aistrose visada yra suktumo ir egoizmo, todėl pavojinga jų klausyti, reikia jomis nepasitikėti net tada, kai jos atrodo kuo įtikimiausiai.
5. Išsiskyrimas sumažina vidutiniškas ir sustiprina dideles aistras, kaip vėjas užgesina žvakes ir įpučia ugnį.
6. Jei mokame atsispirti savo aistroms, tai paprastai ne todėl, kad esame stiprūs, o todėl, kad tos aistros silpnos.
7. Visos aistros verčia mus klysti, bet pačias juokingiausias klaidas verčia daryti meilė.
8. Žmogaus širdyje nuolatos kyla naujų aistrų. Įveikus vieną, beveik visada atsiranda kita.

Apie charakterį

1. Charakterio silpnumas – vienintelis nepataisomas trūkumas.
2. Išduodama dažniausiai ne iš anksto apgalvojus, o dėl silpno charakterio.
3. Mums trūksta charakterio tvirtumo, kad nuolankiai klausytume proto.
4. Silpno charakterio žmonės nesugeba būti nuoširdūs.
5. Tikrai delikatūs gali būti tik tvirto charakterio žmonės: kitų tariamas delikatumas – tik paprastas silpnumas, lengvai virstąs vaidingumu.
6. Tvirtas charakteris verčia priešintis meilei, bet tuo pat metu teikia tam jausmui karštumo ir ilgaamžiškumo; silpni žmonės, priešingai, lengvai pasiduoda aistroms, tačiau jos niekuomet jų neužvaldo.

Apie dėkingumą

1. Bemaž visi žmonės mielai atsilygina už smulkias paslaugas, dauguma būna dėkingi už didokas, bet beveik niekas nejaučia dėkingumo už dideles.
2. Daugelio žmonių dėkingumas tėra tik slaptas troškimas gauti daugiau naudos.
3. Dėkingumas už paslaugą suniveliuoja nemažą dalį palankumo geradariui.
4. Kol žmogus gali daryti gera, jam negresia pavojus susidurti su nedėkingumu.
5. Ne visi, kas moka dėkingumo skolas, turi teisę dėl to laikyti save dėkingais žmonėmis.
6. Pernelyg skubotas atsilyginimas už suteiktą paslaugą yra savo rūšies nedėkingumas.

Apie draugystę

1. Didžiausias draugystės žygdarbis ne atskleisti draugui savo trūkumus, o atverti jam akis į jo paties ydas.
2. Draugaudami ir mylėdami mes dažnai daugiau baimės patiriame iš to, ko nežinome, negu iš to, ką žinome.
3. Retai būna tikra meilė, bet tikra draugystė būna dar rečiau.
4. Tikra draugystė nepažįsta pavydo.
5. Vertingiausia dovana žmonėms po išminties yra draugystė.
6. Žmonės paprastai draugyste vadina bendrą laiko leidimą, savitarpio pagalbą, keitimąsi paslaugomis – žodžiu sakant, tokius santykius, kur savimeilė tikisi šį tą laimėti.

Apie draugus

1. Jeigu draugai jus apgaus, atsakykite abejingumu į jų draugiškumą, bet būkite jautrūs jų nelaimėms.
2. Nepasitikėti draugais didesnė gėda, negu būti jų apgautam.
3. Nepastebėti draugų atšalimo tolygu menkai tebranginti jų draugystę.
4. Tikras draugas yra didžiausias turtas, nors jo įgijimu mažiausiai rūpinamasi.
5. Savo draugų nelaimėse pastebime tai, kas mūsų visai neerzina.

Apie išmintį

1. Didžiausia išmintis – sugebėjimas ją paslėpti.
2. Išmintingas žmogus supranta, kad verčiau nepasiduoti potroškiui negu vėliau su juo kovoti.
3. Išmintis sielai – tolygu sveikata kūnui.
4. Kas niekada nedarė kvailysčių, tas ne toks išmintingas, kaip jam atrodo.
5. Tikrai kvaila, jei tu tik vienas nori būti išmintingas.
6. Žymiai lengviau būti išmintingam kitiems, negu pačiam sau.

Apie ydas

1. Kai ydos mus apleidžia, mes giriamės, kad jų atsisakome.
2. Mus aukštindama lemtis kartais pasinaudoja mūsų ydomis; pavyzdžiui, kai kurie įkyrūs žmonės būna gausiai apdovanojami tik todėl, kad visi bet kokia kaina stengiasi jais nusikratyti.
3. Mūsų dorybės dažniausiai tėra tiktai užsimaskavusios ydos.
4. Sielos ydos tarytum kūno žaizdos – nors ir kažkaip stengtumės jas gydyti, vis tiek palieka randai, ir kiekvienu momentu jos gali vėl atsiverti.
5. Tinginystė yra toji mūsų yda, su kuria visų lengviausiai taikstomės.

Apie jaunystę

1. Jaunystė – tarsi apsvaigimas, kažkuo panašus į karščiuojantį protą.
2. Jaunystės aistros niekuo ne blogesnės už senatvės vangumą.
3. Vienodai neparankūs ir grožis be jaunystės, ir jaunystė be grožio.

Apie klaidas

1. Beveik visos mūsų klaidos yra mažiau gėdingos nei tie būdai, kuriuos sugalvojame norėdami jas paslėpti.
2. Klaidos dovanotinos, jei turi jėgų prisipažinti klydęs.
3. Mes lengvai pamirštame savo klaidas, kai jos žinomos tik mums vieniems.
4. Pripažįstame mažas klaidas tik todėl, kad įtikintume save, kad nepadarėme didelių.
5. Už klaidas visuomet atsiprašoma, jeigu turima jėgų jas pripažinti.

Apie kvailius

1. Kai tik kvailys mus pagiria, jis jau neatrodo mums toks kvailas.
2. Nėra įkyresnių kvailių už turinčius šiek tiek proto.
3. Išties garbingas žmogus gali būti įsimylėjęs kaip beprotis, bet ne kaip kvailys.

Apie likimą

1. Kai likimas palankus, prideramai elgtis sunkiau negu tada, kai jis priešiškas.
2. Likimas aklas tik tiems, kuriems nepalankus.
3. Likimas atskleidžia mūsų gerąsias savybes ir trūkumus, panašiai kaip šviesa – apšviečiamus daiktus.
4. Oriai laikytis, kai palankus likimas, sunkiau negu tuomet, kai jis priešiškas.

Apie meilę

1. Apsimetinėjimas nepadės ilgai slėpti esamą meilę arba vaizduoti nesamą.
2. Esama tokios meilės, kuri pražydusi nepalieka vietos pavyduliavimui.
3. Įsimylėjėliams niekada nepabosta būti kartu, nes jie nuolatos kalbasi apie save.
4. Kol žmonės myli, tol atleidžia.
5. Meilė, kaip ir ugnis, nepakelia ramybės: ji miršta, kai tik nustoja viltis arba bijoti.
6. Meilė viena, bet jos klastočių – tūkstančiai.
7. Meilės nuotykiuose esama visko, ko tik nori, išskyrus meilę.
8. Meilės pastovumas esti dviejų rūšių: pastovūs esame arba todėl, kad visą laiką aptinkame naujų mylimo žmogaus savybių, vertų meilės, arba todėl, kad pastovumą laikome garbės dalyku.
9. Meilės pastovumas – tai amžinas nepastovumas, verčiantis mus žavėtis iš eilės visomis mylimo žmogaus savybėmis, išaukštinant čia vieną, čia kitą; taip pastovumas tampa nepastovumu, tačiau ribotu, kuris tenkinasi vienu objektu.
10. Naujumo žavesys meilėje yra panašus į vaismedžių žydėjimą: jis greitai nublanksta ir daugiau niekada nesugrįžta.
11. Nuo meilės yra visokių vaistų, bet nėra nė vieno patikimo.
12. Pirmą kartą įsimylėjusios moterys myli savo mylimuosius, o vėliau — myli meilę.
13. Sunku mylėti tuos, kurių mes visai nevertiname, bet nė kiek ne lengviau mylėti tuos, kuriuos vertiname žymiai daugiau už save.
14. Tas, kurį liautasi mylėti, paprastai pats kaltas, kad laiku to nepastebėjo.
15. Tikra meilė yra it vaiduoklis, apie kurį visi kalba, bet vos keli matė.
16. Tyra ir saugi nuo kitų aistrų įtakos tik ta meilė, kuri slypi mūsų širdies gilumoje ir nežinoma mums patiems.

Apie moteris

1. Lengvabūdiškas elgesys – tai mažiausias lengvo elgesio moters trūkumas.
2. Moters elgesio griežtumas – tai pudra ir dažai, kuriais ji paryškina savo grožį.
3. Pasaulyje mažai padorių moterų, kurioms neįgriso jų dorybė.

Apie neapykantą

1. Blogis, kurį mes padarome, mums atneša mažiau neapykantos ir persekiojimų, negu mūsų dorybės.
2. Neapykanta ir pataikavimas – povandeninės uolos, į kurias sudūžta tiesa.
3. Per daug didelė neapykanta mus pastato žemiau tų, kurių neapkenčiame.

Apie nelaimes

1. Kiekvienam iš mūsų pakanka jėgų ištverti svetimas nelaimes.
2. Menka bėda – padėti nedėkingam, bet didelė nelaimė – priimti niekšo paslaugą.
3. Visi turime stiprybės pratęsti kitų nelaimes.
4. Užuojauta – tai protingas nujautimas nelaimės, galinčios ištikti ir mus.
5. Žmonių laimė ir nelaimė ne mažiau priklauso nuo jų charakterio, negu nuo jų likimo.

Apie nuoširdumą

1. Kas įprato būti nenuoširdus kitiems, tas galų gale liaujasi būti nuoširdus ir pats sau.
2. Nuoširdumas – tai atvira širdis.
3. Nuoširdumas – tai atvirumas, būdingas anaiptol nedaugeliui; išorinis nuoširdumas dažniausiai yra gudrumas kuriuo siekiama įgyti kitų pasitikėjimą.
4. Silpni žmonės negali būti nuoširdūs.

Apie pagyrimą

1. Atmestas pagyrimas atskleidžia norą dar kartą išgirsti liaupsinančius žodžius.
2. Dažniausiai giriame tik tam, kad sulauktume pagyrimų.
3. Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia.
4. Nuoširdžiai giriame dažniausiai tik tuos, kurie mumis žavisi.

Apie pasitikėjimą

1. Pasitikėjimas savimi yra mūsų pasitikėjimo kitais pagrindas.
2. Pirmąsyk išeinantys į viešumą jauni žmonės turi būti drovūs ar net negrabūs: pasitikėjimas ir manierų laisvumas paprastai virsta įžūlumu.
3. Pokalbius labiausiai pagyvina ne protas, o tarpusavio pasitikėjimas.

Apie pataikavimą

1. Jeigu nepataikautume patys sau, mūsų negadintų kitų pataikavimas.
2. Kartais žmonėms atrodo, kad jie nekenčia pataikavimo, tačiau iš tikrųjų jie nekenčiatik tam tikro pataikavimo būdo.
3. Pataikavimas – tai netikri pinigai, kurie vaikšto apyvartoje tiktai dėl mūsų tuštumo.

Apie patarimus

1. Duodami patarimai, bet neduodama proto jais naudotis.
2. Galima kitam protingai patarti, bet negalima kito išmokyti protingai elgtis.
3. Gerą patarimą žmogus duoda tada, kai yra tiek senas, kad pats nebegali būti blogu pavyzdžiu.
4. Nieko nedalijame taip dosniai, kaip patarimų.
5. Pasinaudoti geru kieno nors patarimu dažnai reikia ne mažiau proto, kaip ir duoti gerą patarimą pačiam sau.
6. Vyresnio amžiaus žmonės todėl taip mėgsta duoti gerus patarimus, kad nebesugeba rodyti pavyzdžių.

Apie pavydą

1. Neretai giriamasi aistromis, net pačiomis nusikalstamiausiomis, bet pavydas – aistra drovi ir gėdinga, kurią visi slepia.
2. Pavydas daugiau turi savimeilės nei meilės.
3. Pavydas minta įtarimais ir išsiveržia įtūžiu arba išsisklaido, kai įtarimai virsta neabejotinais faktais.
4. Pavydas nepakantesnis už neapykantą.
5. Pavydas visada gimsta su meile, bet ne visada su ja miršta.
6. Pavyde glūdi daugiau garbėtroškos nei meilės.
7. Žmonės linkę pasipuikuoti kvailiausiomis aistromis; tik pavydas tokia kokti ir baili aistra, kad niekas nedrįsta jos pripažinti.

Fransua de Larošfuko statula Paryžiaus rotušėje.

Apie privalumus

1. Galima turėti privalumų ir nepasiekti aukštos padėties visuomenėje, bet negalima jos pasiekti neturint jokių privalumų.
2. Pripažinti savo privalumus vienumoje tiek pat protinga, kiek juokinga jais girtis kitų akivaizdoje.
3. Tik nepaprastų privalumų turintieji pelno savo pavyduolių pagyrimą.

Apie protą

1. Dažnai žmonės naudojasi protu, kad darytų kvailystes.
2. Dideliems protams būdinga glaustai daug pasakyti, o menki protai sugeba daug kalbėti ir nieko nepasakyti.
3. Garbės troškimas verčia mus elgtis prieš savo polinkius daug dažniau negu protas.
4. Grakštumas kūnui – tolygu sveika nuovoka protui.
5. Įprotis nuolat gudrauti – riboto proto požymis, ir beveik visuomet gudreiva, norėdamas paslėpti viena, atskleidžia kitą.
6. Klysta, kas mano, kad protas ir išmintis esą du skirtingi dalykai: išmintis iš tikrųjų tėra tiktai proto šviesos galybė.
7. Labai trukdo būti protingam uolios pastangos tokiu rodytis.
8. Nedidelio proto žmonės paprastai smerkia viską, kas pranoksta jų išmanymą.
9. Nesunku daryti paslaugas nedėkingiems žmonėms, tačiau nepakeliama jaustis skolingam niekšui.
10. Nuostaba ženklina mūsų pažinimo ribą ir įrodo ne tiek daiktų tobulumą, kiek mūsų proto netobulumą.
11. Pajuoka dažnai būna proto skurdumo požymis; jos griebiamasi pritrūkus svarių argumentų.
12. Patikimiausias būdas būti apgautam – laikyti save protingesniu už kitus.
13. Reikia būti labai protingam, kad mokėtum neparodyti savo protinio pranašumo.
14. Ribotas, bet sveikas protas galiausiai mažiau mus vargina negu platus, bet sujauktas.
15. Rimtumas – tai kūno priemonė proto trūkumams slėpti.
16. Senatvėje proto trūkumai vis ryškėja, kaip ir išorės trūkumai.
17. Smulkius protus itin pažeidžia smulkmenos; didieji protai mato visas smulkmenas, bet jos visiškai jų nepažeidžia.
18. Tik nedaugeliui pakanka proto naudingus papeikimus laikyti vertesniais už netikrus pagyrimus.
19. Tuo metu, kai protingi žmonės geba išreikšti daug nedaugeliu žodžių, riboti, priešingai, pasižymi savybe daug kalbėti ir nieko nepasakyti.
20. Užsispyrimas kyla iš mūsų proto ribotumo: mes nenoriai tikime tuo, ko neaprėpia mūsų akiratis.
21. Visi skundžiasi atmintimi, bet niekas nesiskundžia protu.

Apie savimeilę

1. Nė vienas pataikūnas nepataikauja taip meistriškai kaip savimeilė.
2. Nors ir kiek atradimų būtų padaryta savimeilės šalyje, vis tiek dar liks joje daug neatrastų žemių.
3. Pavyduliavime esama vienos dalies meilės ir devyniasdešimt devynių – savimeilės.
4. Savimeilė apsukresnė už apsukriausią pasaulyje žmogų.

Apie trūkumus

1. Bet kuris mūsų trūkumas greičiau dovanotinas, negu gudrybės, kurių griebiamės, norėdami jį nuslėpti.
2. Jei neturėtume savų trūkumų, nejaustume didelio malonumo, pastebėję kitų žmonių ydas.
3. Mes dažnai smerkiame kitų trūkumus, bet retai, pasimokę iš jų, taisome savus.
4. Mes linkę tikėti pasakojimais apie kitų žmonių trūkumus, nes lengviausia tikėti tuo, kuo norisi tikėti.
5. Prisipažindami turį mažų trūkumų, mes tuo pačiu stengiamės įtikinti, kad neturime didelių.
6. Tik didieji žmonės turi didžių trūkumų.
7. Vieniems žmonėms visada tinka jų trūkumai, o kitų netgi dorybės nepuošia.

Apie veidmainystę

1. Apsimestinis paprastumas – rafinuota veidmainystė.
2. Veidmainystė yra duoklė, kurią yda duoda dorybei.
3. Veidmainystė – nuodėmių pagarba dorybėms.

Apie žmogų

1. Daugelis jaunų žmonių mano esą natūralūs, o iš tikrųjų jie paprasčiausiai nemandagūs ir šiurkštūs.
2. Dauguma žmonių atsakinėja ne į kitų teiginius, o į savo pačių mintis.
3. Drąsiausi ir protingiausi tie žmonės, kurie vengia galvoti apie mirtį kad ir labai tinkama dingstimi.
4. Išties kilnūs žmonės niekuo nesipuikuoja.
5. Nedaug žmonių temoka būti seni.
6. Ne tokios juokingos žmonių turimos savybės, kaip tos, į kurias jie pretenduoja.
7. Sielos sveikata ne mažiau opi už kūno sveikatą; kas tariasi neturįs aistrų, taip pat lengvai gali pakliūti į jų verpetą, kaip kad visiškai sveikas žmogus staiga susirgti.
8. Tikrai nusipelnęs žmogus niekuomet nesipuikuos savo pranašumu.
9. Tikrai sąžiningi žmonės yra tie, kurie puikiai supranta ir atvirai pripažįsta savo trūkumus.
10. Žmogus, nerandantis ramybės savyje, veltui jos ieško kituose.
11. Žmogus niekada nebūna toks laimingas arba toks nelaimingas, kaip jam pačiam atrodo.
12. Žmogus, kuriam niekas nepatinka, daug nelaimingesnis, už tą, kuris niekam nepatinka.
13. Žmonės atkakliai nesutinka su protingiausiomis nuomonėmis ne stokodami įžvalgumo, o būdami pernelyg išdidūs: jie mato, kad priekinės eilės jau užimtos, o į galines jiems nesinori sėstis.
14. Žmonės niekada nebūna nei be galo geri, nei be galo blogi.

Kitos

1. Atrodytume vertesni, jeigu būtume tokie, kokie visuomet buvome ir esame, o ne apsimestume tokiais, kokie niekuomet nebuvome ir nebūsime.
2. Balso skambesys, akys ir visa kalbančiojo povyza ne mažiau iškalbinga kaip pasirinkti žodžiai.
3. Daug kas niekina žemiškas gėrybes, bet beveik niekas nesugeba jomis dalytis.
4. Daugelis jaunuolių mano, kad natūralumas yra neišsiauklėjimas ir šiurkštumas.
5. Daugumai žmonių teisingumo meilė – tai tik baimė pačiam patirti neteisingumą.
6. Dažnai didžiuojamės net smerktinais potraukiais, tačiau pavydas yra baikšti ir nedrąsi aistra, kurios niekada nedrįsime pripažinti.
7. Dažnai esame atlaidūs tiems, kurie mus vargina, bet niekada neatleidžiame tiems, kurie bodisi mumis.
8. Dažnai kitus žmones erziname tuomet, kai mums atrodo, kad negalėjome jų erzinti.
9. Dažniausiai aplinkinius vargina tie, kurie manosi niekam negalį būt našta.
10. Deramai klausyti ir deramai atsakinėti – svarbiausios tobulo pokalbio savybės.
11. Didelis menas laiku pasakyti savo nuomonę, bet nemažas menas ir laiku patylėti.
12. Diduma jaunimo mano esanti natūrali, nors tėra nemandagi ir šiurkšti.
13. Esama laimės ir kančios, viršijančios mūsų sugebėjimą jausti.
14. Fizinis darbas padeda pamiršti ir moralines kančias.
15. Galima būti gudresniam už kitą, bet negalima būti gudresniam už visus.
16. Geras tonas – reikšmingiausias ir labiausiai visuomenės vertinamas įstatymas.
17. Geriau juoktis ir nelaimingam, negu numirti nepasijuokus.
18. Išdidumas būdingas visiems žmonėms: tik svarbu, kur ir kada jie jį parodo.
19. Išminčius laimingas, tenkindamasis trupučiu, o kvailiui visko maža.
20. Išminčių ramumas yra ne kas kita kaip mokėjimas slėpti savo jaudulius.
21. Jei mes būtume atkaklesni, galėtume rasti kelius beveik į kiekvieną tikslą.
22. Kad ir kokia apgaulinga viltis, vis dėlto padeda mums nueiti užsibrėžtu gyvenimo keliu iki galo.
23. Kad ir kokią baisią gėdą užsitrauktume, beveik visada turime galimybę susigrąžinti gerą vardą.
24. Kai kurie žmonės panašūs į daineles: jie greitai išeina iš mados.
25. Kai kuriuos pažįsta taip gerai, jog niekas nenori juos pažinti.
26. Kaip galim reikalauti, kad kas nors saugotų mūsų paslaptį, jei patys nemokam jos saugoti?
27. Kalbėti sunkiausia, kai gėda protingai tylėti.
28. Kartais atrodo, kad nemėgstame meilikavimo, tačiau mums nepatinka tik meilikavimo būdas.
29. Kartais atrodo, kad pats velnias sumanė tinginystę pastatyti ties mūsų dorybių riba.
30. Kartais nepastovumas kyla iš vėjavaikiškumo, kai priimame visokias svetimas nuomones, yra ir kitas nepastovumo atvejis, labiau pateisinamas, – kai viskas nusibodę ir viskam esame abejingi.
31. Kas pernelyg nugrimzta į smulkmenas, paprastai nebeįkerta didelių dalykų.
32. Kiek veidmainiavimo žmonių bendravimo papročiuose! Tas, kuris prašo patarimo, vaizduoja, kad savo draugo nuomonę jis gerbia, nors iš tikrųjų jam tik reikia, kad kažkas pritartų jo poelgiams ir prisiimtų už juos atsakomybę. O tas, kuris pataria, apsimeta, jog už parodytą pasitikėjimą, girdi, jis atsilygina karštu ir nesavanaudžiu troškimu pasitarnauti, o iš tikrųjų paprastai šitaip norima gauti kokios nors naudos arba įgyti garbę.
33. Kivirčai greit pasibaigtų, jei neteisi būtų tik viena pusė.
34. Kuklumas išryškina teigiamas savybes ir pateisina vidutinybę.
35. Kur kas griežčiau smerkiame žmones, kurie mus išduoda nereikšminguose dalykuose, nei tuos, kurie kitus išduoda svarbiuose.
36. Labai maža žmonių, kurie nuoširdžiai norėtų išklausyti apie save visą tiesą.
37. Lengviau atleisti beveik visus mūsų prasižengimus nei būdus, kuriais stengėmės juos nuslėpti.
38. Mažai kas yra neįmanoma savaime: mums dažnai pritrūksta atkaklumo, o ne priemonių.
39. Meilikavimas – netikras pinigas, esantis apyvartoje tik dėl mūsų tuštybės.
40. Mes daug kur liekame naujokai, kad ir kokio amžiaus sulaukę, ir mums dažnai trūksta patirties, kad ir kiek metų būtume nugyvenę.
41. Mes dažnai save įtikinėjame, kad mylime žmones, kurie stovi aukščiau už mus, bet tiktai savanaudiškumas skatina tą mūsų draugystę; mes atsiduodame jiems ne dėl to gėrio, kurį norime jiems padaryti, bet dėl to, kurį norime iš jų gauti.
42. Mes laimėtume žmonių akyse, jeigu pasirudytume jiems tokiais, kokie mes visuomet buvome ir esame, o ne apsimestume tokiais, kokie niekuomet nebuvome ir nebūsime.
43. Mes lengvai pamirštam savo kaltę, jeigu vieni ją težinome.
44. Mes neretai turėtume gėdintis pačių geriausių savo poelgių, jeigu žmonės žinotų visus jų motyvus.
45. Mes tyra širdimi paprastai giriame tiktai tuos, kurie gėrisi mumis.
46. Mes turime daugiau jėgų negu valios ir dažnai vien pasiteisinimui daugelį dalykų vaizduojamės neįmanomais.
47. Mums džiaugsmą dovanoja ne aplinka, o mūsų požiūris į aplinką.
48. Mūsų atgaila – tai ne tiek apgailestavimas dėl padaryto blogio, kiek baimė sulaukti atpildo blogiu.
49. Mūsų priešų nuomonė apie mus yra teisingesnė negu mūsų pačių apie save.
50. Natūraliai elgtis labiausiai trukdo mūsų noras atrodyti natūraliais.
51. Nauda kalba visomis kalbomis ir vaidina visokius vaidmenis, tarp jų ir nesavanaudiškumo.
52. Nebūdami apimti puikybės, mes nesiskųstume kitų puikybe.
53. Nebūtina barti, kad mokytum, nei užgaulioti, kad padėtum.
54. Nekaltybė toli gražu neranda tiek užtarėjų, kiek jų suranda nusikaltimas.
55. Nespręskime apie žmogaus nuopelnus pagal jo gerąsias savybes. Spręskime pagal tai, kaip jis sugeba jas panaudoti.
56. Nesunku daryti paslaugas nedėkingiems žmonėms, tačiau nepakeliama jaustis skolingam niekšui.
57. Nesutarimai nerūktų tarp žmonių taip ilgai, jei kalta būtų tik viena pusė.
58. Net jei mūsų viltys neišsipildo, jos pramina mums gyvenimo kelią.
59. Nėra nieko kvailesnio, kaip noras visada būti protingesniam už kitus.
60. Nėra nieko neįmanoma: egzistuoja keliai, kurie veda link visko, ir jeigu turite pakankamai valios, tai atsiras ir priemonių. Kai mes įvardijame ką nors kaip neįmanoma, tai dažnai būna tik atsikalbinėjimai.
61. Nuosaikus teisėjo teisingumas rodo jį vertinant savo aukštą padėtį.
62. Pagyrimo už gerumą vertas tik tas, kuriam užtenka charakterio tvirtumo retkarčiais būti blogam; antraip gerumas dažniausiai terodo neveiklumą arba valios stoką.
63. Pasitaiko gyvenime situacijų, iš kurių išnarplioti gali padėti tik kvailumas.
64. Pažinti save žymiai sunkiau, negu tyrinėti savo artimąjį.
65. Reikia neeilinių sugebėjimų, jei norite nuslėpti savo sugebėjimus.
66. Rūpintis kitų reikalais yra kur kas lengviau negu savais.
67. Santuoka – tai vienintelis karas, per kurį miegate su savo priešu.
68. Savęs prievartavimas, kad liktume ištikimi mylimam žmogui, vargu ar geresnis už neištikimybę.
69. Senatvė – tironas, kuris grasindamas mirtimi uždraudžia visus jaunystės malonumus.
70. Seniai didesni bepročiai negu jaunieji.
71. Sėkmei išlaikyti reikia didesnių dorybių, nei nesėkmei.
72. Šykštumas svetimesnis taupumui net už išlaidumą.
73. Tai, ką mes laikome dora, dažnai būna tik šiaip įvairių veiksmų ir interesų samplaika, vykusiai sutelkta atsitiktinumo arba mūsų išradingumo, ir toli gražu ne visuomet dėl drąsos ir skaistybės vyrai būna drąsūs, o moterys – skaisčios.
74. Tas iš tiesų orus, kurį girti priversti net pavyduoliai.
75. Tas, kuris mano, kad gali apseiti be kitų, labai klysta; bet tas, kuris mano, kad kiti negali be jo apseiti, klysta dar skaudžiau.
76. Teisindamiesi neretai įtikinėjame save, kad nepajėgiame pasiekti tikslo; iš tikrųjų esame ne bejėgiai, o bevaliai.
77. Tikrasis iškalbingumas – tai mokėjimas pasakyti viską, kas reikia, ir ne daugiau negu reikia.
78. Tobula drąsa reiškia, kad nestebimi elgtumėtės taip, kaip sugebate elgtis tik stebint visam pasauliui.
79. Užsispyrimas – tai siauraprotiškumo, tamsumo ir išpuikimo vaisius.
80. Vaidai netruktų taip ilgai, jei būtų kalta tik viena šalis.
81. Vienintelės geros kopijos yra tos, kurios atskleidžia juokingąsias prastų originalų puses.
82. Visada mėgstame tuos, kurie mumis žavisi; ne visada mėgstame tuos, kuriais mes žavimės.
83. Žmogų reikia vertinti ne pagal gabumus, o pagal tai, kaip jis moka jais naudotis.